Dzūkijos dvarai

Tuskulėnų dvaras

Žirmūnų g.1F, Vilnius

Valdytojas – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Dvaro adresas: Žirmūnų g.1F, Vilnius, LT-09239

Tuskulėnų dvaras XVI–XXI a.

Teritorija, kurioje įkurtas Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas, nuo XVI a. buvo žinoma kaip karališkojo dvaro, vadinamo Derevnictva, žemė ir naudojama kaip Vilniaus pilių pagalbinis ūkis. Dvaro, kurį sudarė didelė sodyba, sodai ir tvenkiniai, įkūrėjas – didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Užmiestyje esančiame dvare ne kartą buvo apsistojusi valdovo šeima. XVII a. viduryje dvaras prarado karališkąjį statusą. Jį valdė didikai Valavičiai, Pacai, Tyzenhauzai. Teritoriją supo dideli medžioklės plotai, per ją driekėsi maldininkų kelias į Vilniaus Kalvarijas. XVIII a. antrojoje pusėje dvaro valda padalyta į atskirus ir savarankiškus ūkius. Dvaro sodybos dalis, atitekusi Laterano kanauninkų vienuolių ordinui, pradėta vadinti Tuskulėnais, o kita buvusio dvaro dalis – Derevnictvos palivarku.

Laikui bėgant, senieji Tuskulėnų dvaro pastatai sunyko, o teritorijos funkcija ir vaizdas pakito. Dabartinį vaizdą dvaras įgijo apie 1825 m., kai jo savininku tapo Vilniaus generalgubernatorius Aleksandras Rimskis-Korsakovas. Jo užsakymu žymus architektas Karolis Podčašinskis suprojektavo klasicizmo stiliaus dvaro rūmus ir oficiną. Tuo pat metu buvo suformuotas parkas su tvenkiniais, centrinė dvaro dalis aptverta mūrine tvora.

XIX a. penktajame dešimtmetyje dvaras, kurį įsigijo gydytojas ir visuomenės veikėjas Julijanas Titijus, tapo svarbiu vilniečių kultūrinio gyvenimo centru. Jame buvo vertinga paveikslų kolekcija, gausi biblioteka. Čia rinkdavosi Vilniaus intelektualai, kaip antai, kompozitorius Stanislavas Moniuška, rašytojas Juzefas Ignacas Kraševskis ir kiti.

XIX a. antrojoje pusėje Tuskulėnų dvaras tapo miesto dalimi. Paskutiniai dvaro valdytojai buvo carinės Rusijos generolo Melentjevo šeima.

1940 m., prasidėjus sovietų okupacijai, Tuskulėnų dvaras buvo nacionalizuotas. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais Tuskulėnų dvaras priklausė Vincentui ir Jadvygai Antonovičiams, kurie dvaro teritorijoje slėpė žydus.

1944 m. Tuskulėnų dvaro teritorija su pastatais atiteko sovietų represinėms struktūroms – NKGB (MGB) ir tapo visuomenei neprieinama. Dalis teritorijos visuomenei atverta tik aštuntajame dešimtmetyje, kaimynystėje pastačius Vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir sporto rūmus ir įrengus skverą. Lietuvos valstybei atkūrus nepriklausomybę, teritorijoje buvo aptiktos masinės NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje nužudytų asmenų kapavietės. Jų atminimui įamžinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. nutarimu įkurtas Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas. Jam priklauso 2004 m. pastatyta koplyčia-kolumbariumas, kur ilsisi nužudytųjų palaikai, 2005–2008 m. restauruoti išlikę Tuskulėnų dvaro rūmai ir oficina, parkas su pažymėtomis masinių kapaviečių vietomis ir jo prieigose stovintis Baltasis dvarelis su Šv. Teresės koplytėle. Visi Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso statiniai yra įtraukti į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą.

Tuskulėnų dvaro rūmuose įrengta ekspozicija „Projektas – homo sovieticus", kuria siekiama atskleisti sovietinio totalitarinio režimo pastangas ir priemones kurti naują socialinę, kultūrinę ir politinę aplinką. Per daiktus, tekstus, atsiminimų fragmentus ir kitus tą pasaulį atspindinčius eksponatus rodoma to laikmečio dvasia ir bendros sovietinės epochos ypatybės.

Derevnictvos palivarkas

XIX a. antrojoje pusėje Derevnictvos palivarką įsigijo generolas Aleksandras Losevas, aktyvus Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo-Koriko talkininkas malšinant Lietuvoje 1863–1864 m. sukilimą. Čia jis 1866 m. pasistatė medžioklės namelį.
1928 m. Vilniaus miesto geologinės tarnybos viršininkas Francišekas Valickis nusipirktą Derevnictvos valdą pritaikė šeimos vasarvietei. Rekonstruotas ir šviesia spalva nudažytas namelis buvo pramintas Baltuoju dvareliu. 1930–1931 m. inžinierius tėvų atminimui pastatė Šv. Teresės koplytėlę.

1944 m. Baltasis dvarelis buvo nacionalizuotas ir paverstas sovietinės partinės nomenklatūros vasarviete. Vėliau pastate veikė KGB darbuotojų vaikų darželis, buvo KGB karininkų butai.

2005–2008 m. dvarelį restauruojant, pastato rūsyje aptikta vertinga XVII a. statybinės keramikos degimo krosnis.

2011 m. Baltojo dvarelio rūsyje įrengta muziejinė ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“, kuri lankytojams atskleidžia sovietinio totalitarinio režimo sukurtą mirties nuosprendžių priėmimo ir vykdymo mechanizmą. Eksponuojamuose archyviniuose dokumentuose pateikiama informacija apie nužudytuosius ir egzekucijų vykdytojus, o Tuskulėnų dvaro istoriją pristato archeologiniai radiniai ir ikonografinė medžiaga.

Įamžinant svarbiausius istorinius įvykius ir asmenis Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse organizuojami teminiai renginiai, minėjimai, atvirų durų dienos, konferencijos ir seminarai, ekskursijos, dokumentinių ir meninių filmų peržiūros, eksponuojamos parodos. Vykdoma edukacinė pilietinio ir tautinio ugdymo programa „Atverta istorija“.

Išsamesnė informacija interneto svetainėse:
www.genocid.lt/tuskulenai/
www.tuskulenumemorialas.lt