Aukštaitijos dvarai
Aukštosios Fredos dvaras
Valdytojas – Vytauto Didžiojo universitetas
Dvaro adresas: Ž. E. Žilibero g. 6, Kaunas, LT-46324
Fredos raidos bruožai
Fredos istorijos šaknys siekia XV a. pradžią, kai 1408 m. Vytautas Didysis Kaunui suteikė magdeburginę savivaldos privilegiją. Kad miestas stiprėtų ūkiškai, jam valdovas dovanojo trijų mylių pločio (apie 22 km) žemės ir miško valdas kairiajame Nemuno krante, nuo Jiesios upės rytuose iki Nevėžio žiočių vakaruose. Šios valdos jau XVa. šaltiniuose vadinamos laisva miesto žeme – Freda, jos pavadinimas rašytas įvairai: v miestskom Fride, in loco libero ipsius civitatis Caunensis alyas Freyt, ilgainiui dažniausiai vartota forma Freyda, mūsų laikus pasiekusi kaip Freda. XV a. II pusėje dalį Fredos valdų Kauno miestas buvo praradęs, bet iki 1508 m. susigrąžino – atpirko. 1508 m. visa Freda juridiškai vėl tapo miesto nuosavybe.
XV-XVI a. pr. dalį Fredos žemės buvo išsidalinę Kauno miestiečiai, kita jos dalis tvarkyta kaip bendra miesto nuosavybė. Naudotis Freda nebuvo labai patogu, nes ją nuo miesto skyrė Nemunas. Per upę veikė perkėla, tačiau jos naudojimas priklausė nuo metų laikų. Didelę Fredos dalį užėmė giria, dirbamos žemės plotus turėjo miestui priklausantys ir jam prievoles atliekantys valstiečiai. XVI-XVII a. I pusėje Fredoje greitai gausėjo miestiečių palivarkų. Dėl jų kartais kildavo nesutarimų tarp miesto institucijų ir atskirų miestiečių. Freda buvo tarsi kaimiškoji Kauno miesto erdvė, joje nebuvo mūro namų, tik mediniai pastatai. Freda buvo ūkiškai svarbi didelei miestiečių daliai, tačiau jų gyvenimo kokybės nelėmė.
1731 m. Fredą (miesto palivarką) su kaimais, valstiečiais ir jų turtu už 10 tūkst. auksinų Kauno magistratas trejiems metams įkeitė Kauno ir Bobruisko klebonui Aleksandrui Žebrauskui. Iš tuo tikslu surašyto inventoriaus aiškėja, jog Fredos dvaras pietuose siekė toli už dabart. Garliavos, vakaruose – už Veiverių. Dar kartą Freda buvo įkeista 1758-1764 m.
1795-1807 m. Užnemunė priklausė Prūsijos karalystei, bet Freda iki 1800 m. tebepriklausė Kauno miestui. Pagal 1797 m. inventorių dvare buvo 2 fundaciniai palivarkai – Žemosios Fredos ir Žagariškių, 264 valstiečių dūmai, trys karčemos, malūnas ant Jiesios ir plytinė. Dabartinės dvaro sodybos vietoje stovėjo Zastavce palivarko sodyba. 1799 m. gruodžio 1 (12) d. sutartimi už 76 tūkst. olandiškų pilnasvorių raudonųjų miestas Fredą pardavė žemaičių bajorui Juozapui Godlevskiui (1773-1867), įsipareigojęs perduoti 1800 m. birželio-liepos mėn.
1807-1815 m. J. Godlevkio dvaras priklausė Varšuvos kunigaištystei, 1815-1915 m. – Lenkijos karalystei (Rusijos imperijos sudėtyje). XIX a. pr. Aukštojoje Fredoje J. Godlevskis pasistatė naują dvaro sodybą, užveisė parką. Čia jis gyveno iki mirties, palaidotas savo funduotoje Garliavos bažnyčioje. 1867 m. dvarą paveldėjo Kazimieras Godlevskis, amžiaus pabaigoje – Stanislovas Govronskis (J. Godlevskio vaikaitis?). Apie 1880 m. Fredos dvarui priklausė 3 palivarkai (Aukštosios Fredos, Žemosios Fredos ir Senavos), 52 kaimai, Jiesios malūnas, degtinės bravoras, garinis ir vandens malūnai, milo vėlykla. Dvaro valdose buvo trys miesto tipo gyvenvietės – Aleksotas, Garliava (Godlewo) ir Maryanka (Marvelė?).
Pradėjus statyti Kauno tvirtovę (1883 m.), jos reikalams nusavinta Aukštoji Freda ir dalis Žemosios Fredos. Dvaro rūmuose 1887 m. įsikūrė pirmasis tvirtovės komendantas gen. Oskaras Klemas (palaidotas Fredos kapinaitėse), dvaro sodyba perduota tvirtovės artilerijos valdybai – „artilerijos kiemui“. Dvaro savininkui St. Govronskiui paliktoje žemėje 1893-1894 m. įkurtas Naujosios Fredos palivarkas, prie dabart. Kalkinės g. pastatyta nauja palivarko sodyba. Iki 1907 m. prie Aukštosios Fredos dvaro sodybos pastatyta stačiatikių cerkvė, eilė tvirtovės pastatų, visame rajone išvedžiotas sudėtingas ir tankus tvirtovės geležinkelio ir kelių tinklas (dalis dabartinių rajono gatvių – buvę tvirtovės keliai). Po Pirmojo pasaulinio karo Aukštoji ir Žemoji Freda, dalis Naujosios Fredos ir Senavos palivarkas tapo valstybės nuosavybe, jų žemę pradėta „parceliuoti“.
Dvaro sodyba
1807 m. Naujosios Rytų Prūsijos karinis topografinis žemėlapis dabart. dvaro sodybos vietoje fiksuoja nedidelę sodybą Zastaucie. Taigi, naujoji dvaro sodyba Aukštojoje Fredoje pastatyta vėliau. Atsižvelgiant į tai, jog Varšuvos kunigaikštystė buvo sukurta ir gyvavo Napoleono karų metu (1807-1815 m.), manytina, jog rezidencinę dvaro sodybą J. Godlevkis pasistatė po 1812 m. Prancūzijos – Rusijos karo ar dar vėliau – po 1815 m.
Apie 1840 m. dvaro sodybą sudarė centriniai rūmai, 15 gyvenamųjų bei ūkinių pastatų, ir nedidelis, taisyklingo plano parkas. Priešais centrinius rūmus įrengtas originalus vandens telkinys – du tvenkiniai, sudarantys apverstas viena kitos atžvilgiu raides GJ – dvaro savininko inicialus. Tai labai savitas peizažinio parko kūrimo, kartu ir savęs įamžinimo būdas, Lietuvoje panaudotas bene vienintelį kartą. Kiti tvenkiniai mažesni, netaisyklingos formos, naudoti žuvininkystei. Prieš 1863 m. sukilimą suplanuotas peizažinis parkas apsupo sodybą iš dviejų pusių, tęsėsi iki Nemuno šlaitų, želdinių masyvais vingiavo keliukai, į vakarus nuo rūmų supiltas poilsio kalnelis, per šiaurinį tvenkinį permestas lenktas tiltelis (neišlikęs). Apie 1880 m. Aukštosios Fredos dvaro sodyboje stovėjo 16 mūrinių ir 7 mediniai pastatai.
Mūriniai dvaro rūmai (būdingi vėlyvajam klasicizmui) pagrindiniu, pietiniu, fasadu orientuoti į parką ir tvenkinius, yra dviejų aukštų, stačiakampio plano, su siaurais rizalitais iš galų, prie pagrindinio įėjimo buvo pandusas. Fasadai simetriški, puošniausias – pietinis, jo centre – keturių toskaninių kolonų portikas su trikampiu frontonu ir balkonu. Pastogę juosia sudėtingai profiliuotas karnizas. Visi langai išdėstyti vienodais tarpais. Rūmų cokolis suskaidytas tašytų akmenų rustais. Žemesni rizalitai, manoma, pristatyti vėliau, šiaurinio fasado centre – svetainės rizalitas su plačiomis puošniomis durimis. Svetainė sujungta su erdviu pirmojo aukšto vestibiuliu pietinėje rūmų pusėje. Vertingas istoristinis svetainės interjeras. Antrame rūmų aukšte buvo miegamieji, cokoliniame aukšte – ūkinės patalpos ir virtuvė. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pietinio panduso vietoje pristatyta terasa su laiptais.
Į rytus nuo rūmų (abipus Ž. E. Žilibero g.) stovi oficina ir kumetynas, šiauriau jų – gyvenamas namas. Į šiaurės vakarus nuo rūmų, atokiau nuo kt. pastatų, stovi gyvenamas namas, netoli jo – dvaro oranžerijos liekanos, prijungtos prie naujų šiltnamių. Greta vienas kito (Vilties g. šiaurinėje pusėje) stovi du kumetynai ir arklidė su ratine. Prie centrinio tvenkinio „GJ“ (rytinėje jo pusėje) stovi du lygiagretūs tvartai, galuose sujungti mūro tvora ir vartais. Visi išvardinti pastatai – vieno aukšto, mūriniai. Centrinio tvenkinio saloje, ant supiltos kalvelės, stovi mūrinis paviljonas su ledainės rūsiu. Jis naudotas maisto produktams laikyti ir turėjo rekreacinę paskirtį. Iki XX a. vid. priešais pagrindinį įėjimą stovėjo dvi metalinės liūtų skulptūros.
Pirmojo pasaulinio karo metu dalis sodybos pastatų sunaikinta arba apgriauta. Mažai žinomas faktas, jog Kaunui tapus laikinąja Lietuvos sostine, dvaro rūmuose nuspręsta įrengti Respublikos prezidento rezidenciją. Rūmų remontui patvirtinta 20 tūkst. auksinų sąmata. 1919 m. liepos mėn. Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerija kreipėsi į vyriausybę (Ministerių kabinetą), prašydama sąmatą padidinti dar 17,5 tūkst. auksinų, kadangi pradėjus remontą paaiškėjo, jog rūmai nukentėję žymiai labiau nei atrodė iš pradžių. Tačiau sumanymas nebuvo realizuotas.
1920 m. dvaro rūmuose įkurdinta Žemesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla (nuo 1925 m. Aukštesnioji, nuo 1945 m. – Mičiūrino sodininkystės technikumas). 1923 m. Fredoje įsteigtas Lietuvos universiteto Botanikos sodas. Jo pirmojo vadovo, pasaulinio garso botaniko, prof. Konstantino Regelio pakviestas garsus parkų-sodų architektas Karolis Rauthas iš Hanoverio parengė detalų sodo išplanavimo projektą, pakeitė senųjų parko takų tinklą. Nekeisti liko tvenkiniai, centrinio tvenkinio sala perdirbta iš buvusio pusiasalio. Sodas aptvertas metaline tvora, panaudojus tvirtovės užtvaras. 1923-1925 m. pagal vokiečių firmos „Höntsch“ projektą pastatyta pirmoji Botanikos sodo oranžerija su baseinu tropikų augalams. Žemę aplink dvaro sodybą dalinosi mokykla ir Botanikos sodas (Universiteto Gamtos-matematikos fakultetas), pastarasis buvo nuolat plečiamas, steigiami nauji skyriai. Dvaro pastatuose (dabart. Ž. E. Žilibero g. 4) buvo Botanikos muziejus, kituose – Botanikos institutas, laboratorija, herbariumas. 1938 m. pastatyta nauja oranžerija palmėms su baseinu ir akvariumais vandens augalams. Prieš karą mokyklos administracija į šiaurę nuo rūmų panaikino alėją su tilteliu per tvenkinį, iškirto dalį parko medžių. Sovietmečiu teritorija ir pastatais dalinosi Mokslų akademijos Botanikos sodas ir Sodininkystės technikumas. Nuo 1992 m. teritorija ir pastatai priklauso VDU Kauno botanikos sodui.
Autorius: Eugenijus Rūkas
Literatūros šaltiniai:
1. Kauno architektūra / Lietuvos statybos ir architektūros MTI; Redkol.: A. Jankevičienė (sudaryt. ir moksl. red.) ir kt. – V.: Mokslas, 1991, p. 70-77.
2. Kiaupa Z. Kauno miesto savivalda 1408-1508 metais // Darbai ir dienos. T. 4(13). – K.: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1997, p. 26-27.
3. Kiaupa Z. Kauno istorija. T.1: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų. – V.: Versus aureus, 2010, p. 136-137.
4. Levandauskas V. Fredos dvaro sodyba Rusijos kariniuose žemėlapiuose // Kauno istorijos metraštis. – K.: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1998, p. 147-156.
5. Lietuvos architektūros istorija. T. 2: Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio / Architektūros ir statybos institutas / Redkol.: A. Jankevičienė (Red. koleg. pirm.) ir kt. – V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 356-357, 497- 498.
6. Rūkas E. Fredos istorinė raida nuo XV a. iki 1940 m. // Kauno istorijos metraštis. – K.: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1998, p. 132-146.
7. Taluntytė N. Istoriniai Fredos vietovardžiai // Kauno istorijos metraštis. – K.: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1998, p. 157-164.
8. Juozapo Godlevskio biografija: http://www.dziecionline.pl/Suwalki/ludzie/godlewski.htm
El. paštas: nerijus.jurkonis@vdu.lt
Interneto svetainė: www.botanika.vdu.lt