Gražiausias medinis ponų namas – Veliuonoje

Apie Veliuoną, jos parką, dvaro sodybą, rūmus, piliakalnius, istoriją rašyta labai daug – straipsniai, apybraižos, knygos, keliautojų prisiminimai. Gražiausias Lietuvoje klasicistinis medinis ponų namas mena išskirtinių Lietuvai istorinių įvykių svarba, liudija kultūros paveldo vertę ir stebina nepakartojamu natūralios ir žmogaus kuriamos gamtos grožį.

„Saugokim savo dienas“

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas antrus metus tęsia labdaringų renginių ciklą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė inciatyva“. Lankydami įvairius Lietuvos dvarus, projekto vykdytojai vis primena, kad didžiuotis tikrai turime kuo – tiek architektūros istorija, tiek parkų išskirtinumu, tiek profesionaliais atlikėjais.

Šių metų birželio 15 d. 16 val. Veliuonos dvare įvyks vienas iš M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo inicijuoto projekto renginių – „Saugokime savo dienas“. Nemokamo ir visiems atviro renginio metu kiekvienas galės daugiau sužinoti apie Veliuonos perlą – klausydamiesi ir klausinėdami architektūros istorikės Dalės Puodžiukienės. Kiekvienas galės aplankyti fondo kaupiamą parodą „Lietuvos dvarai“. Kiekvienas galės pasiklausyti profesionalių aktorių trupės „Teatriukas“ dainuojamosios poezijos koncerto pagal J. Erlicko eiles.

„Teatriukas“ vaidina, dainuoja ir vaikams, ir suaugusiems visoje Lietuvoje. Trupę 1998 m. rudenį įkūrė Vilniaus universitetą, aktoriaus-filologo specialybę ir „Keistuolių teatro“ studiją baigę aktoriai. Tai trys draugai – Dalia Mikoliūnaitė, Žilvinas Ramanauskas, Arturas Varnas. Nuo 2004 m. „Teatriukas“ – Tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui organizacijos ASSITEJ narys.

Aktoriai, skaičiuojantys savo pasirodymus jau nuo 1000, apvažiavo ne tik visą Lietuvą, bet ir JAV. Kai paklausėme, kokia jų sėkmės formulė, nedvejodami atsakė: „nuoširdumas, kūrybingumas, profesionalumas, lankstumas“. O sužinoję Veliuonos dvaro rūmų istoriją tepasakė – „Tikrai turime kuo didžiuotis Lietuvoje. Reikia pasistengti, kad žmonės tai įvertintų“.

Protėvių vėlių globojama vieta

Anot padavimų, 1341 m. kovose prieš kryžiuočius Veliuonoje žuvo Lietuvos Didysis kunigaikštis, Vilniaus įkūrėjas, Gediminas. O ir pats Veliuonos pavadinimas siejamas su Vilniumi – abu vardai kilę iš tos pačios šaknies ir įkūnija šventas mitologines protėvių vėlių globojamas vietas.

Labai svarbi karų su kryžiuočiais laikų Veliuona (iki 1315 m. vadinta Junigeda). Ji buvo vienas iš pagrindinių kovos prieš kryžiuočius punktų. Vėliau, 1411 – 1422 m., Lietuvos – Lenkijos valdovų ir kryžiuočių magistrų derybų vieta.

Senieji Veliuonos piliakalniai – tai Žemaitijos gynybos sistemos prieš kryžiuočius reliktai. Miestelis – urbanistikos paminklas (Magdeburgo teisės sutektos dar 1443 m.). XVII a. pradžioje statyta renesansinė bažnyčia puoselėja vertingus meno kūrinius. O XVIII a. pabaigos medinė klebonija siejasi su iškiliomis lietuvių asmenybėmis – tautosakininku,i etnografu Antanu Juška ir poetu kunigu Kiprijonu Nezabitausku – Zabičiu.

Svarbios vietovės – išskirtiniai valdytojai

Mažai kalbama apie dvarą, nors pats miestas didžia dalimi nuo jo priklausęs. Šią svarbią vietovę valdę išskirtiniai žmonės. Štai Teodoras. Triplinas, kuris lankėsi Veliuonoje 1856 m., prisiminimuose rašo, kad bažnyčios rūsiuose buvę šešių svarbiausių LDK didikų giminių, –miestelio ir dvaro savininkų,– Radvilų (Radziwiłłowie), Višnioveckių (Wiśniowieccy), Katkevičių (Chodkiewiczowie), Bžostovskių (Brzostowscy), Ostrorogovų (Ostrorogowie), Slučių (Słuccy) laidojimo vietos.

XVIII a. Veliuona priklausė žemaičių seniūnui J. Poniatovskiui. XVIII a. pabaigoje dvaras tapo bajorų Zaleskių (Lubicz herbo) lietuviškos šakos nuosavybe. Mykolas Zaleskis (mirė 1840 m.) sukūrė mūsų dienas pasiekusią sodybą. Ją paveldėjo sūnus Zenonas Zaleskis, vėliau – pastarojo sūnus Gabrielius ir anūkas Marijonas. XIX a. pabaigoje, dvarui ir jo palivarkams (Naujadvaris ir Kristinpolis) priklausė 737 dešimtinės dirbamos žemės, 342 – pievų, 440 – miškų.

Zenonas Zaleskis buvo sukaupęs vertingą meno kūrinių ir senienų kolekciją. Kalbama, kolekcijoje puikavosi dvi drobės, tapytos Albrechto Diurerio, o dalį rinkinio sudarė Veliuonos žemėje rastos senos įvairių kraštų monetos bei ginklai.

Gabrielio Zaleskio brolis Vladislovas Mykolas Zaleskis buvo mokslininkas, teologas, botanikos ir zoologijos žinovas. Spėjama, kad jis prisidėjo puošdamas nedidelį, bet reto grožio Veliuonos parką.

1909 m. dvarąnupirko švedų kilmės dvarininkas P. Vakselis. Per Pirmąjį pasaulinį karą Vakseliai emigravo, tad rūmuose iki 1923 m. veikė pradinė mokykla. Tarpukariu valda priklausė Agėjui ir Zinaidai Vekseliams. Po Antrojo pasaulinio karo rūmai ir toliau buvo palikti mokyklai, vėliau įkurtas rašytojo Petro Cvirkos muziejus, kadangi jis 1920 – 1922 m. čia mokėsi.

Nepriklausomybės metais rūmai grąžinti Agėjo dukrai Olgai Vakselytei – Švarc. Ji sutiko, kad dalyje pastato veiktų muziejus.

Veliuonoje – dendrologinė vertybė

Puošnus, retais medžiais turtingas, mišrus parkas įkurtas kartu su sodybą. Jo ypatingas grožis 1856 m. sužavėjo Teodorą Tripliną, žavi keliautojus ir dabar. Erdvų parterio ovalą puošia egzotiniai įvairių formų medžiai. Anot parkotyrininko K. Labanausko, „(...) pietuose parteris ovalo ašimi rėmėsi į buvusius įvažiuojamuosius vartus, už kurių kelias vingiavo Veliuonėlės upelio tarpkalne, atskiriančia sodybą ir didingus istorinius piliakalnius. Į rytus nuo parterio tebedunkso stambiausias sklypo medynas. Giliai įsirėžusi Dvaro upelio griova, jungia aukštutinį ir žemutinį tvenkinius. Griovos šlaitai gausiai apaugę šimtamečiais medžiais, kurių ūksmėje įkypai šlaito nuo parterio ovalo leidžiasi takas, apriesdamas žemutinį tvenkinį ir pasukdamas pro buvusius dvaro sodus su paslaptingu senkapiu į tolimąsias alėjas. Sodų viduriu gilioje griovoje teka Veliuonos upelis, o rytiniu pakraščiu dar gilesnėje griovoje – Skruzdupys.“

Iš vakarų pusės parterį nuo miestelio skiria siauras sklypas, išilgai kurio tęsiasi sena mažalapių liepų alėja. Didžiausia parko dendrologinė vertybė – du galingi gelsvažiedžiai tulpmedžiai. Be jų parke auga dar 21 rūšis retų medžių. Tai glaustašakis ąžuolas, raudonasis klevas, didžioji tuja, juodoji ir veimutinė pušys, europinis maumedis ir kt.

Medinis rūmų dekoras – tobulas klasicizmo kūrinys

Sodyba yra aukštutinėje Nemuno terasoje, šalia miestelio, į šiaurę nuo piliakalnių. Šiandien jos plotas nedidelis – apie 3 ha. Sodybą sudaro pagrindinio reprezentacinio kiemo fragmentai – rūmai su priešais nusidriekusiu ovaliu parteru ir parkas. Ūkiniai pastatai, buvę į šiaurę nuo dabartinių rūmų, už parko, neišliko.

Veliuonos rūmai – vieni didžiausių ir gražiausių medinių klasicistinių ponų namų Lietuvoje. Dvaro sodyba – rūmai ir parkas įtraukti į Lietuvos nekilnojamųjų vertybių registrą (kodas G7K).

Atlikus medienos dendrologinį tyrimą paaiškėjo, kad stogo konstrukcijos rąstai nukirsti 1817 m. Taigi, spėjama, rūmai pastatyti apie 1820 m. Išlikę 1984 m. restauruoti plytų mūro rūsiai, dengti kryžminiais skliautais. Manoma, jog tai senesnio pastato reliktas. Vienoje rūsio patalpoje išlikęs ir itin senas židinys.

Medinis rūmų dekoras – tobulai interpretuotų klasicistinių formų kūrinys. Keturių aukštų kolonų portikas turi visus dorėninio orderio elementus – kapitelius, triglifus su lašais, modiljonus. Trikampio frontono timpane įkomponuotas pusapskritis švieslangis. Antras žemesnis portikėlis priglaustas prie rytinio rūmų galo – čia buvo įėjimas į nedidelį galinių patalpų koridorių. Portikėlio cokolyje įspraustos rūsio durys. Fasaduose tolygiai išdėstyti stačiakampiai langai, rėmų skaidomi į 8 dalis.

Pirminis namo planas išliko dalinai. XIX a., pagal tuo metu buvusią madą ir etiketą, pagrindinis įėjimas į namą privalėjo būti iš parterio pusės – pro portiką patekdavo į puošnų holą, kurį supo reprezentaciniai salonai. Buvo įprasta, kad patalpos driekiasi viena paskui kitą dviem eilėm išilgai pastato ir atskirtos durimis (anfiladiškai). Namo ašyje, tuoj už holo, stengtasi įrengti valgomąjį ar salę šokiams. Būtinas tuo meto architektūros atributas – durys į parko terasą. Tačiau yra žinoma, kad XX a. pr. Veliuonos rūmuose būta atvirkštinės tvarkos. Vietoje tradicinio holo prie portiko durų buvusi puošni „raudonoji“ salė su lubų lipdiniais, geometrinio rašto parketu, reljefinių koklių krosnimis ir rokoko stiliaus baldais. Abipus salės – gyvenamieji kambariai. Įeidavo į pastatą iš kitos pusės – pro šiaurinę priemenę, kurią supo valgomasis ir salonai. Taigi, kaip matome, per trumpą laiko tarpą patalpų planas pasikeitė. Peršasi mintis, kad XIX a. pab. ar XX a. pr., pasikeitus savininkams, buvo ieškota patogumo, todėl pirminis namo planas pakeistas.

Pastato vidus ypač nukentėjo per remontą 1947 – 1948 m. Tuomet įspraustas koridorius, sunaikintas interjeras. Po pertvarkos išliko vos keli senieji elementai – 2 stulpai, 8 pakopų laipteliai, vedantys į portiką, ir sraigtiniai laiptai šiaurinėje priemenėje.

Dalė Puodžiukienė,

Architektūros istorikė