Dvarų išlikimo perspektyva

 
Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys Algimantas Gražulis teigė, kad 1992 ir 1993 metais Vyriausybė priėmė programas dėl dvarų paveldo apsaugos užtikrinimo. Tačiau programos nevykdomos ir reikalai nepagerėjo todėl, kad kasmet iš biudžeto šiam reikalui lėšų nebuvo skiriama. Daugiausiai

kritikos dėl aplaidumo Lietuvos dvarų atžvilgiu sulaukė Kultūros ministerija. Lietuvos dvarų ir pilių asociacijos atstovė Lina Blažytė minėjo, kad Lietuvoje yra apie 500 oficialių dvarų, iš kurių 70 atlieka vienokias ar kitokias funkcijas. Visų kitų perspektyva neaiški. Valstybė neremia privačių dvarų.

O norint pasinaudoti Europos struktūrinių fondų lėšomis, reikia parengti specialiuosius planus. Tačiau, į kur orientuojasi Vyriausybė, matome iš tai: visų dvarų paveldui skiriamas tik vienas milijonas, o Valdovų rūmams – 38 mln. litų. Vyriausybė priimtoje programoje dvarus suskirstė į valstybės remiamus, nedalomus (apie 30 dvarų) bei privačius dvarus. Pasak Kultūros paveldo komisijos specialisto Juozo Lapinsko, vėliau valstybės remiami, nedalomi dvarai ir jų teritorijos buvo perkelti į

kitą sąrašą, ir išdalinti. Tokioje pačioje padėtyje atsidūrė ir prie dvarų esantys istoriniai želdynai. Dar prieš metus toje pačioje komisijoje buvo svarstoma, ką reikėtų valdžios institucijoms daryti, kad nebūtų išgrobstyti, išdalinti, atskirti nuo dvaro statinių šalia esantys parkai. Tuomet buvo nutarta reikalauti, kad atsakingos institucijos suregistruotų visus Lietuvoje esančius istorinius želdynus, susistemintų juos

ir suskirstytų pagal kategorijas. Dvarams, kaip ir istoriniams parkams trūksta to paties: registracijos,

susisteminimo, o labiausiai – valstybinio požiūrio dėl jų išlikimo. Kultūros paveldo komisijos narys Voldemaras Šimėnas sakė, kad kaimyninėje Lenkijoje yra monografijos apie dvarus, o Lietuvoje – tik atskiros knygos. Tuo tarpu, kitas Kultūros paveldo komisijos narys, Eugenijus Jovaiša garsiai svarstė, kas trukdo įvykdyti Vyriausybės programą, kodėl nėra sisteminių dalykų, vertingumo skalės. Jis sakė,

kad apie tai kalbama jau penkeris metus. Zigmantas Kiaupa suabejojo ar apskritai kas nors norėjo Vyriausybės dvarų paveldo išsaugojimo programą įgyvendinti. Juk kai kam daug patogiau nieko nedaryti ir dvarus bei jų teritorijas išparduoti dalimis. Kaip dvarai turi atrodyti XXI amžiuje? Kaip

turėtų būti remiami? O svarbiausia, kaip paveikti Vyriausybę ir jai pavaldžias institucijas, kad Vyriausybės nutarimai bei Kultūros paveldo komisijos sprendimai būtų įgyvendinami? Komisija šiuos klausimus paliko kitos kadencijos nariams.

Klaipėda paminklosaugininkų akimis

 
Pastaruoju metu daug kas svarsto, kas labiau nukentėjo nuo naujų statybų - Vilnius ar Klaipėda. Norėdami tuo įsitikinti Kultūros paveldo komisijos nariai surengė išvažiuojamąjį posėdį į Klaipėdą. Be to, Klaipėda neužilgo taip pat, kaip ir Vilnius, nori pasitvirtinti Klaipėdos bendrąjį planą. Pasak Komisijos narių, Klaipėdos senamiestis naujų statybų niokojamas labiau nei Vilnius. Naujos statybos

planuojamos nepaisant paminklosaugos reikalavimų. Kovo pradžioje buvo nugriautas Ferdinando aikštės istorinis pastatas, o ir kiti, išliekamąją vertę turintys, pastatai atrodo lyg po karo. Klaipėda pirmauja ne tik tuo. Ji jau turi ir aukščiausią, 34 aukštų, pastatą, kuris matomas net Neringoje.

Labiausiai paminklosaugininkus ir UNESCO generalinę sekretorę Astą Dirmaitę neramina Klaipėdos bendrajame plane pažymėtas tiltas į Neringą. Kaip teigia A. Dirmaitė, norint tvirtinti tokį bendrąjį planą, reikia jį derinti su UNESCO pasaulio paveldo komitetu. Tačiau Klaipėdos valdininkai ir šį klausimą išsprendė gana originaliai. Kad nereikėtų nei derinti su UNESCO, nei vėliau aiškintis kitoms

kontroliuojančioms institucijoms dėl kultūros paveldo niokojimo, Klaipėdos savivaldybė ten atvykusiems Kultūros paveldo komisijos nariams Klaipėdos bendrojo plano išvis nerodė. Jie pasakė, kad jis dabar esąs Klaipėdos apskrityje. Tuo tarpu Kultūros paveldo komisijos nariai svarstė galimybes taikyti įstatymuose numatytas sankcijas už žalą paveldui ne tik griovėjams, bet ir projektuotojams bei valdininkams. Tačiau tai jau bus kitos Kultūros paveldo komisjos kadencijos rūpestis.

 
„Žaliosios Lietuvos“ informacija