Visą dieną vykusioje konferencijoje vieni iš svarbiausių pranešimų buvo Jūratės Markevičienės (Vilniaus dailės akademija) "Kultūros paveldo vertės ir autentiškumo samprata tarptautinės teisės aktuose", Zigmanto Kiaupos (Vytauto Didžiojo universitetas) "Lietuvos kilnojamosios vertybės užsienyje", Rasos Čepaitienės (Lietuvos istorijos institutas) "Kultūros paveldas ir lietuviškasis tapatumas", Irenos Kliobavičiūtės (UAB "Senojo miesto architektai") "Teisinės ir metodologinės paveldo apsaugos prieštaros šiuolaikiniame Lietuvos įstatymų kontekste", Jono Glemžos (Valstybinė kultūros paveldo komisija) "Kultūros paveldas turizmo kontekste". Iš viso buvo perskaityta 16 pranešimų.

ICOMOS nacionalinio komiteto Lietuvoje, veikiančio nuo1992 metų ir vienijančio Lietuvos 37 specialistus, narė Jūratė Markevičienė dalijosi savo mintimis su LRT žurnalistais. Tarp pagrindinių problemų ji minėjo tai, kad tarptautinių konvencijų ir Europos Sąjungos direktyvų, privalu laikytis, bet ne jas interpretuoti. Ypač J. Markevičienė pabrėžė 2005 metų Europos Tarybos konvenciją dėl paveldo vertės visuomenei. Pasak jos, šis unikalus dokumentas įsigalios, kai jį ratifikuos 10 valstybių; Lietuva jo net nepasirašė, nors Kultūros ministerija dar vasarą žadėjo padėti parašą. "Labai svarbu, kad ši konvencija, remdamasi visuotine žmogaus teisių deklaracija, deklaruoja žmogaus teisę į paveldą, - kalbėjo J. Markevičienė. - Dar labai reikšminga, kad konvencija suteikia visuomenei visapusišką teisę atstovauti viešajam interesui paveldosaugos srityje".

„Mūsų šalyje pradėta fetišizuoti privati nuosavybė, privatus interesas; jau beveik nėra tokių teisinių svertų, kurie galėtų išsaugoti paveldą be visuomenės noro ir iniciatyvos. Jei paveldas bus reikalingas visuomenei, jei visuomenė norės jį turėti, saugoti, supras jo dvasinę, ekonominę naudą, tuomet paveldas bus išsaugotas“, – „Panoramai“ sakė ir ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkė G. Miknevičienė.

Pastabų konferencijos metu negailėjo prof. dr. Jonas Glemža (Valstybinė kultūros paveldo komisija): „Gali būti ir griuvėsiai, bet jie turi būti tvarkingi, kad būtų priėjimai, takai. Šiais laikais prie objektų turi būti privažiavimai, automobilių parkavimo aikštelės, turėtų būti anotaciniai stendai, rodyklės, o masinio lankymo objektuose reikia paminėt ir WC. Kalbant apie paveldosaugą labai aktualu įvertinti, kaip Lietuva laikosi ICOMOS tarptautinių nuostatų ir įsipareigojimų, kaip jie atspindi mūsų valstybės paveldosaugos politiką ir strategiją“.

Konferencijos metu buvo išsakytos mintys apie neteisingos veiklos paveldo apsaugos srityje pasekmes: neleistinas statybas saugomose teritorijose , abejotinos vertės naujadarų paveldo objektų teritorijose atsiradimą ir pan. Tačiau pasigesta svarių pranešimų ir minčių kaip reikėtų šalinti susidariusios grėsmingos situacijos priežastis – netvarkingą įstatyminę bazę, apie tikrąja to žodžio prasme saugančių ir puoselėjančių Lietuvos paveldo objektus privačių savininkų skatinimą, paveldo objektuose gyvenančių žmonių švietimą paveldosaugos klausimais ir pan. Kol kas neparengta ir diskusijų sukėlusi konferencijos rezoliucija.

Taigi norisi garsiai pamąstyti ar tokia konferencija duos realios naudos paveldo išsaugojimo praktikoje, ar tai eilinis mūsų šalies paveldosaugos specialistų užsidėtas pliusas jų akademinėje veikloje.

Parengta remiantis http://www.lrt.lt ir http://www.lzinios.lt