Gintaras VISOCKAS

Valstybė kol kas tebesivadovauja vienu vieninteliu principu: vertingi tik valstybiniai dvarai, o privačiose rankose atsidūrę dvarai - žlugę. Tuo tarpu daugelis verslininkų žinioje atsidūrusių dvarų kur kas geriau prižiūrimi ir sumaniau visuomenės poreikiams pritaikomi negu vadinamieji valstybiniai. Tad pareigūnai, sprendžiantys, kokiam dvarui skirti lėšų, o kokiam - ne, privalo įsiklausyti ir į privataus verslo atstovų reikalavimus. Žlugdyti privačią iniciatyvą - ne valstybinis požiūris.

Interesus gina asociacija

Lietuvos pilių ir dvarų asociacija - jauna, tačiau atstovauja apie šimtą privačių dvarų savininkų, kurie įsigiję ar valdydami dvarą, susiduria su dideliais sunkumais. Asociacija susikūrė praėjusiais, 2005-aisiais, metais. Norint įstoti į asociaciją neužtenka vien tvarkingai mokėti nario mokestį. Būsimasis asociacijos narys privalo gauti bent vieno organizacijos senbūvio rekomendaciją. Rekomendacijos reikalingos tam, kad į prezidentės Linos Dunauskaitės vadovaujamą asociaciją nepakliūtų verslininkai, kuriems iš tiesų nerūpi kultūros paveldo išsaugojimo, puoselėjimo, propagavimo reikalai. Asociacijai svarbu, kad jos vardu nesidangstytų tie, kurie apleistus dvarus perka vedini tik siaurų egoistinių tikslų - kuo pigiau įsigyti, kuo pigiau suremontuoti ir kuo greičiau bei brangiau perparduoti. Panaši stojimo tvarka egzistuoja ir tokiuose prestižiniuose klubuose kaip Rotary. Į Rotary klubą irgi bet kas nepateks - neužtenka būti tik milijonieriumi. Čia svarbios dar ir asmeninės savybės. Ypač svarbu, kad būtų laikomasi garbės, padorumo taisyklių.

Norinčiųjų įstoti į Lietuvos pilių ir dvarų asociaciją nuolat daugėja. Tai skatina ir asociacijos rengiami įvairūs praktiniai mokymai, seminarai, susitikimai pilių ir dvarų savininkams, valdytojams bei operatoriams. Taip pat ginami ir dvarus bei pilis įsigijusių verslininkų interesai. Klausiat, ar įmanoma nuskriausti tą, kuris sugebėjo įsigyti apleistą dvarą ir jį už savo lėšas restauruoja? Juk šiandien vidutinė apleisto dvaro kaina - apie vieną milijoną litų. Už mažesnius pinigus dvaro, net ir visai nedidelio, nenusipirksi. O norint jį restauruoti pagal naujausią technikos žodį, gali prireikti dar apie 20 mln. litų. Tad ar įmanoma nuskriausti tokį milijonierių?

Valdžia nepelnytai ignoruoja

Pasak Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos atstovės ryšiams su visuomene Linos Blažytės, apleistas pilis bei dvarus įsigiję verslininkai susiduria su akivaizdžia valdžios diskriminacija. Keli iškalbingi pavyzdžiai. Šiandien Lietuvoje esama apie 500 oficialių dvarų. Tačiau manoma, kad jų gali būti net dvigubai daugiau, kadangi mažų mažiausiai keli šimtai dvarų ir dvarelių nėra net užregistruoti. Kultūros paveldo departamentas pripažįsta, kad iki šiol nėra itin tikslios statistikos, kiek iš viso mūsų šalyje esama apleistų, nykstančių, niekieno neprižiūrimų pilių ir dvarų. Šie duomenys nuolat tikslinami, kiekvienais metais jie mažumėlę koreguojami. Iš oficialiai pripažįstamų 500 tik apie 70 laikomi „gyvaisiais", t.y. tokiais dvarais, kurie atlieka muziejų, viešbučių, parodų salių funkcijas. Lietuvos dvarai skirstomi dar ir pagal kitą kriterijų - kam jie priklauso. Vieni dvarai yra valstybės, kiti - privačių verslininkų žinioje. Į privačias rankas pakliuvusių dvarų valstybė kažkodėl visai negloboja. Asociacijos atstovė L. Blažytė įsitikinusi, esą Kultūros ministerija laikosi nuostatos, jog globotini tik tie dvarai, kurie priklauso savivaldybėms, o į privačias rankas pakliuvę - tik įsigijusiųjų reikalas. Ar teisingas toks požiūris?

Kinų siena neatsitvers

Iš pirmo žvilgsnio, valstybė lyg ir logiškai mąsto, tarsi ir sveiku protu vadovaujasi. Įsigijai dvarą, juo ir rūpinkis. Nesugebi tvarkytis, tavo problema - parduok sumanesniam. Tačiau senosios pilys ir senieji dvarai - kultūros paveldas, priklausantis mums visiems. Ir jeigu valstybė skiria lėšų savivaldybei, kad ši suremontuotų, restauruotų arba bent jau užkonservuotų jos žinioje esantį dvarą, kodėl, vadovaujantis tokia pačia logika, valstybė negalėtų skirti lėšų ir privačiam savininkui? Nors ir vieni, ir kiti atlieka labai panašias funkcijas kaip ir savivaldybė, deja, į privačiose rankose atsidūrusius dvarus valstybė jau žiūri jau ne kaip į kultūros paveldo objektus, kuriuos bet kokia kaina būtina išsaugoti. Valstybė vadovaujasi principu, esą verslininkas, įsigijęs dvarą, nuo visuomenės atsitvers kinų siena - nieko neįsileis, niekam nieko nerodys. Taigi bet kokiu atveju toks dvaras kaip kultūros paveldo objektas yra žlugęs. Tuo tarpu praktika byloja, kad dvarus nusipirkę turtingi žmonės elgiasi visuomeniškai: įrengia muziejus, viešbučius, konferencijų sales. Tiksliau kalbant, žūtbūt stengiasi pritraukti kuo daugiau lankytojų, mat išlaikyti dvarus - brangus malonumas. Akivaizdu, kad net tie verslininkai, kurie buvo tikri, jog dvarą perka tik sau ir savo šeimai, šiandien priversti galvoti apie lankytojus.

Daug biurokratinių trukdžių

Esama ir daugiau problemų, su kuriomis susiduria privačių dvarų savininkai. Sakykim šiandien galiojančiame Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatyme niekur nepasakyta, jog paveldo tvarkomiesiems darbams panaudotos lėšos teikiamos tik viešiesiems dvarams. Bet praktika tokia: privačiose rankose atsidūrusių dvarų šie pinigai nepasiekia.

Paveldo tvarkomiesiems darbams panaudotos lėšos dabar kompensuojamos tik 30 proc. Asociacija siekia, kad toks kompensavimas būtų ne mažesnis kaip 50 - 80 proc. Juk šie pinigai keliauja pirmiausia dvarui išsaugoti. Be to, kompensavimo būdas apipintas įvairiausiais biurokratiniais trukdžiais. Dėl vis dar neparuoštų atskirų reglamentų šis modelis neveikia. Antrus metus teikiantys paraiškas privačių kultūros paveldo objektų savininkai kompensacijos negauna. Kur kas patogiau būtų pasirašyti sutartį su valstybine institucija, esą tiek valstybė, tiek verslininkas įsipareigoja padengti išlaidas per pusę - po 50 proc. Pasirašius tokią sutartį, verslininkas garantuotas, kad bent dalis lėšų tikrai bus gauta. O tai reiškia, kad jam tada lengviau ir drąsiau kreiptis į banką dėl paskolos.

Verslininkai restauruoja ir pigiau, ir kokybiškiau

Skirtumas tarp privačių ir viešųjų paveldo objektų dar ir tas, kad verslininkai senąsias pilis ir dvarus restauruoja kur kas pigiau ir kokybiškiau, negu tai daro savivaldybių pasamdytos firmos. Juk savivaldybei ne taip jau svarbu taupyti kiekvieną remonto darbams skirtą centą. Verslininkui - gyvybiškai svarbu. Jie negalės paprašyti iš biudžeto dar vieno kito papildomo milijono.

Asociacijos atstovė L. Blažytė pastebi, kad verslininkai, įsigiję dvarus, daug restauravimo, konservavimo, remonto darbų atlieka vadinamojo ūkio būdu - patys. Be abejo, atliekami darbai pagal reikalavimus prižiūrimi atestuoto specialisto. Jie samdo darbininkus, restauratorius tiesiogiai, o ne per valstybės nurodytus tarpininkus. Ir statybines medžiagas įsigyja ne iš monopolistų. Pavyzdžiui, kerta savo nuosavą mišką, kad nereikėtų brangiai pirkti medienos iš aukštas kainas užsikėlusių prekybininkų. Tačiau tokių darbų valstybė nenori užskaityti, kadangi verslininkai neturi ... sąskaitų - faktūrų. Ūkio būdu atliktus darbus galima įvertinti pagal išpildomųjų darbų sąmatinius finansinius skaičiavimus. Bet būtent tokios sąmatos nėra pripažįstamos. Visuomenei prieinami privatūs dvarai turėtų būti atleisti ir nuo nekilnojamojo turto bei žemės mokesčių. Kol kas dvarams netaikomas nekilnojamojo turto mokestis, bet asociacija baiminasi, kad toks mokestis ilgainiui gali būti įvestas.

Nepalaiminta nė viena paraiška

Skatinant investicijas privačiam verslininkui, įsigijusiam paveldo objektą, turėtų būti suteiktos kur kas palankesnės negu dabar sąlygos verslui plėtoti. Ar senąsias pilis ir dvarus įsigiję verslininkai neverti nė cento valstybės ir Europos Sąjungos paramos? Iki šiol įsigijęs dvarą ir ketinantis jį pritaikyti turizmo paslaugų verslui verslininkas buvo priverstas konkuruoti su tuo, kuris ketina ... renovuoti gamyklą. Rengdama ES struktūrinių fondų paramos gaires valstybė kažkodėl nenorėjo suvokti, kad dvaras negali būti toks pelningas, taip greit atsiperkantis objektas, kaip įrengimus atnaujinusi gamykla, nes paveldo objektui restauruoti reikalingos didžiulės lėšos, o atsipirkimas nedidelis. Todėl dvarus ketinę pritaikyti turizmui verslininkai 2004 - 2006-aisiais metais ES struktūrinės paramos negavo nė vieno cento. Liūdnai pagarsėjusio Viktoro Uspaskich vadovaujama Ūkio ministerija pamalonino tik Stiklių viešbutį, duodama pinigų Zavišų rūmams restauruoti - pritaikyti juos turizmo reikmėms.

Kodėl valstybei vertėtų remti ne tik savivaldybėms, bet ir verslininkams priklausančius dvarus? Europos Sąjungos nuostatos tokios: kofinansavimui skiriama 65 proc. lėšų. Likusius pinigus (apie 35 proc.) turi įnešti pats verslininkas. Taigi remdama privatųjį verslą, valstybė pritrauktų daug privačių lėšų. Tuo tarpu remdama savivaldybių žinioje esančių pilių ir dvarų renovaciją, valstybė priversta padengti 100 proc. išlaidų. Geriausiu atveju - 90 proc. Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos atstovės L. Blažytės teigimu, derėdamasi su Kultūros ministerija asociacija siekia, kad kuo daugiau privačių verslininkų gautų valstybės paramą ne tik dvarų restauravimui, bet pritaikyti kompleksinio turizmo poreikiams. Asociacijos paskaičiavimais, parama vieno dvaro renovacijai neturėtų peršokti 7 mln. litų. Vieno dvaro restauravimo projektui paruošti užtektų iki 700 tūkst. litų.

Nejuda iš mirties taško

Lietuvos pilių ir dvarų asociacija teikia siūlymus Ūkio ministerijai rengiančiai 2007-2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategiją. Šiais metais iki lapkričio mėnesio turėtų paaiškėti, ar valstybė keičia požiūrį į verslininkus, pritaikančius senąsias pilis ir dvarus turizmo plėtrai.

Kol kas savivaldybėms priklausantys dvarai neteikia kompleksinių turizmo paslaugų, ten dažniausiai įrengti muziejai, parodų salės. Objektai yra skirti tik lankymui ir neteikia aukšto lygio apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų. Privatus dvaras siūlo daug platesnį paslaugų spektrą, kadangi nepritraukus lankytojų dvaro savininkas gali tiesiog bankrutuoti. Šiuo metu du privatūs dvarai teikia aukštos klasės apgyvendinimo, konferencijų, maitinimo paslaugas ir nuolat pritraukia gausius būrius lankytojų. Tai Norviliškių pilis (Šalčininkų rajonas) ir Šešuolėlių dvaras (Širvintų rajonas). Čia gausu svečių ne tik vasarą. Dvarai užimti kiekvieną savaitgalį. Juose nuolat rengimai pobūviai, konferencijos, seminarai.

Savivaldybės norėtų praplėsti joms priklausančių dvarų funkcijas, tačiau užsiimti komercine veikla neleidžia savivaldos įstatymas Todėl savivaldybė, restauruodama ir pritaikydama paveldo objektą, turi ieškoti privataus operatoriaus, kuris imtųsi komercinės veiklos. Kol kas savivaldybėms tai sunkiai sekasi, nes operatorius taip pat privalės investuoti į objektą milijonines sumas. Tad ir Europos Sąjungos paramą tikslinga skirti tik tiems viešiesiems dvarams, kurie teikiant paraiškas jau turės parengę susitarimus su būsimuoju objekto operatoriumi, o ne ieškos jo sutvarkius dvarą.

Šiandien asociacija turi daug priekaištų tiek Ūkio ir Kultūros ministerijoms, tiek Kultūros paveldo departamentui. Kad ir rengiamoje Lietuvos 2007-2013 m. ES Struktūrinės paramos strategijoje prioritetai teikiami objektams, patenkantiems į taip vadinamus Lietuvos kultūrinio turizmo žiedus, sudarytus tik viešųjų paveldo objektų pagrindu. Kai tuo tarpu tokie gausūs dvarais rajonai kaip Biržų, Pasvalio, Ukmergės, Šalčininkų ir beveik visa Marijampolės apskritis tampa neprioritetiniais. Tiesa, visos valstybinės institucijos, kaip tvirtina asociacijos atstovė L. Blažytė, tarsi ir geranoriškai nusiteikusios. Bet valstybė kol kas tebesivadovauja vienu vieninteliu principu: vertingi tik viešieji dvarai,o privačiose rankose esantys - lyg būtų kitoje valstybėje.