„Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“ skatinama Džiuginėnuose

Nuo 2006 m. balandžio mėnesio M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas vykdo projektą „Nacionalinio paveldo išsaugojimui – aktyvi pilietinė iniciatyva“. Keliaujant po Lietuvos miestelius ir kaimus, aktyvinamos vietos bendruomenes. Svarbiausia, kad žmonės pradėtų didžiuotis savo kraštu, jo istorija, asmenybėmis bei stengtųsi puoselėti istorinius, kultūrinius paminklus. Be to, siekiame atvežti profesionalių atlikėjų į provinciją. Seniūnijos, vietos bendruomenės nėra pajėgios mokėti ir už kelionę, ir už įgarsinimą, ir honorarus žinomiems menininkams. Fondas čia ateina į pagalbą kiekvienam prašančiam.

M. K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas koncertų ciklą 2007-aisiais pradėjo Vilniuje, Čiurlionio namuose. Iš viso per šiuos metus suplanuota aplankyti apie 30 objektų Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Baltarusijoje.

Antrasis renginys, skirtas Lietuvos Nepriklausomybės dienai, vyks Telšių rajone, Džiuginėnų pradinėje mokykloje, 2007 m. vasario 16 d., 16 val. Fondas čia atveš parodą „Lietuvos dvarai“ bei literatūrinę Panevėžio teatro aktorių E. Koriznaitės ir E. Matulaitės inscenizaciją pagal Žemaitės kūrybą „Be širdies“.

Džiuginėnai – buvusi dvaro sodyba, apie 4 km nuo Telšių, prie legendinio Džiugo piliakalnio. Dvaro centrinis pastatas iš maumedžio medienos iškilo dar XVIII a. antroje pusėje.

Po 1863 m. sukilimo šiame dvare, eidama 19-uosius metus, pradėjo tarnauti Žemaitė. Gyveno ji antrojo aukšto vakariniame gale. Savo persikėlimą iš Šėmų dvaro į Džiuginėnus „Autobiografijoje” Žemaitė taip aprašo: „ Darbo man visiškai maža. Savo panai lovą rytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti; dieną siuvinėti ar ką pataisyti, palopyti. Mūsų kambarius mergaitė kasdien iššluoja, išplauna, man tik dulkes iššluostyti. Valgis geras – nuo ponų stalo. Sodas didelis – visokių vaisių, uogų iki valiai. Daug man geriau kaip pas dėdiną.“

Iki 1939 m. Džiuginėnų dvaras buvo vienas iš geriausiai prižiūrimų dvarininkų rezidencijų Žemaitijoje. 2003 m. istorinę, architektūrinę, kraštovaizdinę vertę turinti Džiuginėnų dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

M. K. Čiurlionio fondas savo veiklą pradėjo šalia apgriuvusių dvarų. Tai sustiprino norą atgaivinti senąjį dvarų gyvenimą ir kultūrą. Ilgainiui, keliaujant po Lietuvą, tapo akivaizdu – žmonės nori, kad istoriškai ir kultūriškai svarbios vietos šalia jų atgytų. Juk dvaras dažniausiai buvo kultūros židinys.

Indrė Šeputienė
Projektų vadovė

Tel.: 8 5 265 9210
Mob. Tel.: 8624 799 21
El. p.:

Džiuginėnai, esantys Telšių r. Gadūnavo sen., Durbino upelio krante, yra vienas Žemaitijos sendvarių, kilme besiremiančių net į piliakalnių epochą, kaip vaizdžiai byloja pietuose prie parko stūksantis legendinis piliakalnis - Džiugo kalnas, iškylantis 181m aukščiau jūros lygio. Nepaisant istorijos negandų, dvaro kompleksas su keliolikos ha parku ir piliakalniu – legendinio žemaičių galiūno ir gynėjo nuo piktųjų priešų Džiugo būstine - tradiciškai populiarūs, ir neužželia turistų takai prie jų. Kompleksiniu vertinimu Džiuginėnų parkas yra 238-tas Lietuvoje ir 41-as Žemaitijoje. Jo populiarumą stiprina įdomūs memorialiniai aspektai. Čia gyveno 1863 – 1865m., audringų 1863m. sukilimo ir skaudžių posukiliminių išgyvenimų laikotarpiu, būsimoji rašytoja Žemaitė – Julija Beniuševičiūtė. Tuo laiku ji buvo jaunutė dvaro tarnautoja, kilusi iš smulkių bajorų ir kupina bajoriško svajingo romantizmo. Tarnaudama garsios giminės dvarininkui Gorskiui, ji lemtingai susipažino ir ištekėjo už dvaro ūkvedžio Lauryno Žymanto. Patyrė skaudų bajoriškų iliuzijų žlugimą ir karčią daugiavaikės kaimo motinos gyvenimo patirtį tamsiame pobaudžiaviniame kaime, tačiau jos valinga asmenybė nepalūžo, bet užsigrūdino ir sukaupė gyvenimo patirties ir suvokimo. Skaudi ir sudėtinga buvo bajoriškos romantikos ir valstietiškos prozos jungtis, ilgainiui subrandinusi žymų talentą, giliai kritiškai suvokusį ir analizavusį gyvenimą. Bet veiksmas vyko jau kitur, o Džiuginėnai buvo tik starto aikštelė…

Ne mažiau įdomi buvo ir kita šiame paslaptingame parke užsimezgusi romantinė istorija – dvaro savininko dukters, žemaičių bajoraitės ir Džiuginėnų paveldėtojos, Vandos Teresės Gorskytės su lenku varšuviečiu gydytoju Severinu Perkovskiu. Vedę jiedu sulaukė sūnų dvynių Juozo ir Tado bei dukters.

Baigęs Varšuvos dailės akademiją, J.Perkovskis (1896 – 1940) apsigyveno Džiuginėnuose, atsidėdamas žemaičių tautodailės studijoms, paskatintas bendravimo su Telšiuose gyvenusiu žemaičių etnografijos žinovu Mykolu Brenšteinu (1874 – 1938); daug keliavo po Žemaitiją, ieškodamas vaizdingų vietų, piešdamas pakelių kryžius ir koplytstulpius, dievdirbių drožybą ir kalvių nukaltas “saulutes”, rinkdamas muziejinės vertės tautodailės kūrinius. 1932m. buvo surengta didelė J.Perkovskio paroda, atskleidusi menininko talentą bei Žemaitijos žavesį. Po jo tragiškos mirties 1940m., nenorint sulaukti stalininės tremties ir vergovės, gausus sukauptas archyvas ir piešiniai iš Džiuginėnų saugomi Telšių “Alkos” muziejuje.

Atkreipė dėmesį ir paties XVIII – XIXa. dvaro vertybės; dar sovietmečiu parkas paskelbtas Gv157 paminklu, dvaras, kaip susijęs su rašytojos Žemaitės gyvenimu, istorijos paminklu IV663, o piliakalnis, kurio aikštelė 48x20m dydžio - archeologijos paminklu Ar1193 (plačiau aprašytas “Lietuvos archeologijos atlaso” IIt. 56 psl. ,Nr.168 - bei naujausiuose archeologų leidiniuose). Paminklų restauravimo instituto buvo atlikta 1974m. Džiuginėnų fotofiksacija, dvaro rūmų rekonstrukcija ir pritaikymas gyvenamoms patalpoms (D.Mačiulaitytė, 1974m.F2/402-2). Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kompleksas paskelbtas išaiškinamu paminklu IP788At bei vėliau įtrauktas į dvarų programą ir1993m. LRV nutarimu įrašytas į sąrašą, kuriam nustatomas individualus apsaugos ir naudojimo reglamentas, o ištyrus - į Nekilnojamųjų kultūros vertybių Registrą (G346K5 objektas, pasižymintis architektūros, istorijos, kraštovaizdžio vertėmis su pastatų kompleksu /mediniais XVIIIa. 2-os pusės rūmais, atstatytais 1982m., virtuve-skalbykla, daržine ir ledaine/-tik gaila, pamiršta memorialinė vertė).

Parkas dabar prižiūrimas Telšių r. savivaldybės ir Gadūnavo seniūnijos pastangomis, kurios pastaraisiais metais sustiprino parko priežiūros ir tvarkymo darbus: pagal želdinių tvarkymo komisijos aktus šalinami savaiminukai ir menkaverčiai želdiniai, o ateities ketinimai dar platesni.

Deja, parko kompozicija žymiai apirusi ankstesniais nepriežiūros dešimtmečiais; XIXa. suformuotą vaizdo ryšį iš dvaro per tvenkinį iki piliakalnio užgožė savaiminiai želdiniai, o pats užaugęs tvenkinys virto krūmėta pelke. Tikimasi atkurti vizualinį ryšį su Džiugo kalnu bei atnaujinti vandens telkinį. Savo ruožtu, tai padidintų turistinį patrauklumą lankytojams.

Šimtamečio parko pagrindą dabar sudaro keliolikos savaiminių rūšių medžiai ir krūmai, kuriuos gražiai papildo taip pat keliolika svetimžemių rūšių. Iš savaiminių rūšių vyraujančios mažalapės liepos, paprastieji klevai, uosiai, eglės, ievos, bet įspūdingiausi galiūnai ąžuolai, kaip rašo tyrinėjęs G.Isokas, pasiekę 1,3m kamieno skersmens ir 25m aukštį. Iš svetimžemių - įspūdingiausi išlakūs europiniai maumedžiai per 0,6m skersmens; pavasarį žiedais džiugina paprastieji kaštonai, paprastosios alyvos, gluosnialapės lanksvos, šermukšnialapės lanksvūnės, varpinės medlevos, žvilgantieji kauleniai, nekalbant jau apie gausybę ievų.

Parkas, kaip minėta, įvairiais aspektais aptartas daugelio autorių; su priklausiniais paminėtas “Turisto atlase”, trumpai pristatytas ir iliustruotas rūmų vaizdu “Žemaičių Žemėje”,2004,Nr.3-44. Išsamiau, ypač memorialiniu aspektu, apie Žemaitę, Gorskius ir Perkovskius, rašė A.Semaška,2004 “Pasižvalgymuose po Lietuvą”, psl.560; L.Januškevičius “Lietuvos parkuose”,2004,psl.152,153, kritikavęs dar žymų parko apleistumą ir pateikęs 3 nuotraukas – bei daugelis kitų populiarintojų. Vis dėlto nesuklysime pasakę, jog didžiosios “nušvitimo valandos” parkas dar nesulaukęs; jo paslaptys, legendos, garsių praeities šviesuolių įmintos pėdos, čia jų išreikštos mintys, meniniai pastebėjimai, dvasios kentėjimai ir viltys tebelaukia savo metraštininko, poeto, dailininko ar muziko. Būtina, remiantis turima tyrimų ir projektine medžiaga bei ją papildžius naujais archyviniais duomenimis, užbaigti parko restauravimą kaip didelės perspektyvinės turizmo vertės objektą. Tuo vildamiesi, ir pasiūlėme su atsidavusia dvarų tyrėja Dalia Puodžiukiene, Džiuginėnus įtraukti į 2007m. M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo programą.

Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas