Dvarai – reikšmingiausia ir didžiausios apimties Lietuvos nekilnojamojo kultūros paveldo dalis. Per nepriklausomybės laikotarpį iš 2000 Lietuvos dvarų liko 400. Blogai prižiūrimos ar visai neprižiūrimos dvarų sodybos nyko žѕalojamos gamtinio poveikio. Kas liko  žmonės išsinešiojo po plytą. Didelė dalis likusių dvarų sodybų – apverktinos būklės.

Popierinė kompensacija

Šiandien vyriausybė visų valstybės nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkymui per metus skiria apie 20 milijonų litų, kai tiek reikalinga vieno dvaro atgaivinimui. Prieš metus priimtas naujas nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymas neva sudaro sąlygas privatiems kultūros paveldo objektų savininkams gauti iš valstybės 30 procentų kompensaciją už vertybės restauravimo darbus. Deja, nepateikta nė viena paraiška kompensacijai gauti, nors paraiškų priėmimo laikas jau baigasi – dvarų savininkai jaučiasi negalį įveikti biurokratizmo barjerų. Europos struktūriniai fondai Lietuvoje nusišypsojo tik vienam kitam laimingajam, kiti sukišo tūkstančius projektams parengti ir liko it musę kandę. O tuo metu vanduo kapsi per kiaurus dvarų stogus, bylojančius apie didingą Lietuvos praeitį...

Apleistą Dautarų dvaro sodybą Mažeikių rajone įsigijusi Gražina Juknevičienė pirmiausia ėmėsi likviduoti jo avarinę būklę – užklojo stogą. Tai kainavo 150 tūkst. Lt. Kadangi 2005 m. balandžio 20 d. išleistas naujas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas numato galimybę savininkui kompensuoti 30 proc. objekto tvarkybos išlaidų, ji nusprendė šios kompensacijos paprašyti. Tačiau netgi būdama aukščiausios kategorijos paminklosaugininkė, ji susidūrė su neįveikiamais barjerais. „Šios kompensacijos gauti neįmanoma, – teigia ji. – Norint ją gauti, reikia pateikti apsaugos sutartį, kurią pasirašyti gali Kultūros paveldo departamentas (KPD), vietos savivaldybė arba privačios struktūros. KPD man buvo tiesiai pasakyta, kad nė vienos tokios sutarties ši įstaiga nepasirašys. Jie bijo pasirašyti, nes taip įsipareigotų prisidėti prie dvaro priežiūros. Norint pasirašyti šią sutartį su vietos savivaldybe ar privačia struktūra, užtruksi mažiausiai pusę metų – reikia suderinti abipusius įsipareigojimus: savivaldybė, pavyzdžiui, gali pažadėti sutvarkyti kelius iki dvaro, pastatyti kelio ženklus, dvaro savininkas gali įsipareigoti leisti dvaru naudotis vietos bendruomenei. Iš esmės šios sutarties idėja gera, užsienyje šis dvaro ir vietos bendruomenės bendradarbiavimo būdas yra puikiai įtvirtintas, tačiau kam reikia šitą reikalą suplakti su valstybės kompensacija?“

Ar tikria KPD nepasirašo minėtos sutarties, išsiaiškinti sunku. KPD atstovai teigia: „Mes pasirašome šias sutartis“.

G. Juknevičienės įsitikinimu, valstybė turėtų ne versti žmogų įveikti šimtą kliūčių, o pati privalėtų pasiūlyti savininkui pagalbą – juk grąžinamas į gyvenimą valstybei vertingas paveldo objektas. Šiandien, kada dvarų padėtis yra tragiška, anot paminklosaugininkės, tokia valstybės pozicija rodo, kad visiškai nesuvokiama paveldo vertė. Ji kelia klausimą, kur valstybė buvo per visą nepriklausomybės laiką, per kurį nuo žemės paviršiaus išnyko 1600 dvarų sodybų?

„Restauravimo darbų kompensavimui šiais metais skirta 600 tūkst. Lt.  Tai lašas jūroje, tačiau ir šitų pinigų niekas negaus. Nes niekas negaus mano minėto dokumento – apsaugos sutarties. Apskirtai, prasidėjęs su valstybe, užsikrauni didžiulį vargą – kliūčių prigalvota kiek tik įmanoma. Daugelis dvarų savininkų geriau viską daro savo lėšomis ir net nebando pildyti kompensacijos gavimo paraiškos. Baisus popierizmas. Pateikdamas paraišką kompensacijai gauti turi pridėti 8 dokumentus: įvairius aktus, ekspertizes. Už kiekvieną ekspertizę reikia mokėti nemažus pinigus. Kiekviename žingsnyje norima apsidrausti. Neaišku prieš ką. Iš valstybės pusės nematau jokio geranoriškumo – tiek barjerų tikrai neturi būti. Pusė išvardintų dokumentų prie paraiškos visiškai nereikalingi. Užtektų, kad už projektą atsakomybę prisiimtų projekto autorius ir apskrities paminklosaugininkas. Kam čia tiek tų ekspertų? Baisus nepasitikėjimas žmonėmis. Atrodo, kad visi yra tik sukčiai ir vagys. Niekas netiki, kad tu nori kažką sutvarkyti geranoriškai“, – teigia G. Juknevičienė.

Parama nepasiekiama

„Jei nepriklausai aukščiausiam klanui, tikėtis gauti paramą iš Europos struktūrinių fondų dvarui atgaivinti yra beviltiška, – teigia G. Juknevičienė. – Su vienu projektu per tuos fondus įklimpome iki ausų – už projekto parengimą sumokėti 20 tūkst. Lt išmesti kaip į balą“.  

Kad ES struktūrinių fondų lėšos nepasiekia privačių dvarų, patvirtina Lietuvos dvarų ir pilių asociacijos atstovė Lina Blažytė-Leliukienė: „Dėl struktūrinių fondų paramos dvarų savininkai konkuruoja su verslu. Tačiau renovuoti gamyklą tikrai pelningiau negu dvarą. Dažnai dvaras gali net neatsipirkti. Matyt, todėl ministerijoje nebuvo atsižvelgta į dvarų savininkų pateiktus prašymus. Pavyzdžiui, Ūkio ministerija atmetė Kęstučio Mozerio pateiktą paraišką dėl Vydiškių dvaro rekonstrukcijos, vienintelę praėjusią finalinius atrankos kriterijus. O gal tai sprendimas, rodantis ministerijos požiūrį į kultūros paveldą?“.

Apskritai, pasak L. Blažytės-Leliukienės struktūrinių fondų administravimo ir vertinimo sistema veikia be galo lėtai. Nepasidalinimai tarp valdžių, kas ką skirsto, yra didžiulis stabdis ne tik paveldui, bet visai Lietuvos ekonomikai. Visi dvarai – ir privatūs, ir savivaldybių – atsiremia į nežinią.

„Yra nauja programa, į kurią galėtų patekti privatūs kultūros paveldo objektų savininkai bendradarbiaudami su viešuoju sektoriumi – tai Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinės priemonės. Joje dvarų, pilių, medinio kultūros paveldo atgaivinimas yra prioritetinė sritis. Bet kai bus patvirtintos gairės Lietuvoje, privatus sektorius tikriausiai visiškai dings. Kiek pasikalbame su kolegomis, dirbančiais šioje srityje, daugelis numato, kad privačiam sektoriui nebus galimybės naudoti tų lėšų“, – teigia L. Blažytė-Leliukienė.

Renovuoja iš savos kišenės

Viešajam sektoriui priklausantys dvarai per nepriklausomybės laikotarpį išsilaikė geriau, nes jiems kasmet šiek tiek buvo patrupinama didžiausioms skylėms užlopyti. Tuo tarpu didžiojoje dalyje privačių dvarų po nepriklausomybės nieko nebuvo daroma. „Savininkai kažką daryti neišgalėjo. Iki šiol reikia būti fanatiku, kad kažką padarytum, – teigia L. Blažytė-Leliukienė. – Tiesa, dabar kyla nauja nekilnojamojo turto pirkimo banga. Keičiasi savininkai. Reikia tikėtis, kad kažkas pasikeis“.

Pavieniai privatūs dvarai atsigauna tik iš privačių lėšų. Kaip ryškiausią privataus kapitalo investavimo į kultūros paveldą pavyzdį specialistai išskiria Šešuolėlių dvarą, esantį Širvintų rajone, pastaraisiais metais vadinamą Lietuvos brangakmeniu. Amerikos lietuvis, nusipirkęs šį dvarą, investavo apie 20 mln. litų. Dabar čia verda aktyvus kultūrinis gyvenimas, rūmai nuomojami įvairiems renginiams. Privačiomis lėšomis prikelti Žemaitkiemio (Kauno rajonas), Bikuškio (Utenos rajonas) dvarai.

Už ES pinigus renovuota tik Norviliškių pilis (Šalčininkų raj.). „Perspektyvą matau tokią  – dar kokie 200 dvarų sunyks. O likusius išgelbės turtingi žmonės savo lėšomis. Tačiau tada jie jau nebebus prieinami visuomenei. Prie to veda šiandieninė valstybės politika. Valdovų rūmų statybai skiriama daugiau nei visiems kitiems Lietuvos kultūros paveldo objektams kartu“, - sako G. Juknevičienė.

Programa guli stalčiuose

Anot L. Blažytės-Leliukienės, jei Lietuva būtų vykdžiusi susikurtą dvarų paveldo išsaugojimo programą, jei tam būtų buvęs skiriamas finansavimas, padėtis būtų visai kitokia. „Pagal bendras kultūros paveldo tvarkybos programas visam Lietuvos dvarų kultūros paveldui tvarkyti Vyriausybė per metus skiria keletą milijonų litų. Tai yra netgi ne lašas jūroje, o nulis. Su tokia suma netgi kiaurų stogų nesulopysi. Ką bekalbėti apie dvarų atgaivinimą, istorinių parkų atkūrimą, – sako paveldosaugos specialistas Algimantas Gražulis. – Dvarų paveldo išsaugojimo programoje deklaruojami labai gražūs dalykai, bet realiai elgiamasi priešingai. Valstybė, Vyriausybė neskiria pinigų ir dėmesio, nesiekia sudaryti ekonomiškai palankių sąlygų dvarams kaip ūkiams ir kultūros židiniams atgaivinti. Lengvatos turėtų būti restauruojant, atstatant, pritaikant dvarų ansamblių pastatus. Tačiau tendencijos priešingos. Nors Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategijoje, 2000 m. patvirtintoje Seimo nutarimu bei kituose strateginiuose kaimo plėtros dokumentuose ir programose skelbiama, kad reikia atgaivinti ir pritaikyti dvarų sodybas, etnografinius kaimus, renovuoti malūnus, realiai šitie procesai nevyksta. Viskas daroma priešingai. Pavyzdžiui, restauravimui neleidžiama palankiomis sąlygomis paruošti ir naudoti medienos iš nuosavo miško restauracijos darbuose“.

Anot A. Gražulio, didelė problema yra tai, kad nėra bendros kalbos tarp ministerijų. „Nepastebėjau jokio dėmesio dvarų kultūros paveldo išsaugojimui ir atgaivinimui iš Žemės ūkio, Aplinkos, Finansų ministerijų, kurios tiesiogiai įtakoja ir valdo žemėvaldos ir žemėtvarkos, žemės reformos, teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo, juridinių ir fizinių asmenų bendradarbiavimo procesus“.

A. Gražulio minčiai, kad dvarų kultūros paveldui skiriama labai mažai valstybės dėmesio, pritaria Kultūros paveldo departamento direktoriaus pavaduotojas Algimantas Degutis: „Dvarui, į kurį reikia investuoti kelis milijonus, skiriama 200 tūkst.  Lt. Tokia situacija tęsiasi metai po metų. Jokio rezultato. Mechanizmas realiai turėtų būti kitoks“.

Be to, A. Degutis pastebi, kad kultūros paveldo objektų atgaivinimo regionuose klausimas labai tampriai susijęs su regionų ekonomine situacija. Jei turizmas kol kas koncentruojasi didmiesčiuose, jei nesugebama turistų pritraukti į regionus, kultūros paveldo objekto savininkas, aišku, iš savo kultūros vertybės turi mažai naudos. „Labai svarbus savivaldybių aktyvumas – kaip jos sugeba save pristatyti, kaip sugeba prisikviesti turistų, kokią turi turistinę infrastruktūrą – viešbučius, kavines, kelius“, – teigia A. Degutis.

O pinigai švaistomi

„Kultūros ministerija neseniai Vyriausybei pasiūlė Dvarų paveldo išsaugojimo programą visiškai panaikinti. Argumentas  paprastas – nėra pinigų, – teigia A. Gražulis. – O tuo pat metu, kai nacionalinio kultūros paveldo išsaugojimui, valstybės tapatumo apsaugai, Europos kultūros tradicijų tęstinumui pinigų neturime, valstybės pinigai tiesiog švaistomi“.

Anot A. Gražulio, Vyriausybė paskyrė daugybę milijonų požeminiams garažams po Gedimino prospektu ir Savivaldybės aikšte Vilniuje įrengti. Nors pagal Valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendimą Vilniaus senamiesčio teritorijoje požeminių garažų būti negali. „Tai ne tik teisės aktų, paveldosaugos reikalavimų, Valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendimų pažeidimas, bet ir pinigų švaistymas, – teigia A. Gražulis. – Naudojami mokesčių mokėtojų pinigai su jais net nepasitarus. Nors visuomenė tam labai prieštaravo – netgi buvo surengta konferencija, kurioje buvo prieštaraujama šių požemių statybai“.

A. Gražulio nuomone, nevyriausybinės paveldosauginės organizacijos nepakankamai aktyviai išsako savo, kultūros paveldo apsaugos problemas. „Negirdėjau, kad kas šia tema pasisakytų per televiziją. Apie Švietimo ir mokslo ministerijos, mokymo įstaigų iniciatyvą šviečiant jaunimą paveldosaugos srity net nekalbu – kad ir toje pačioje Dvarų paveldo išsaugojimo programoje yra numatytos plačios galimybės šviesti jaunimą, tačiau tai nerealizuojama“, - sako A.Gražulis.

Ar nebus nutraukta sutartis?

2002 metais Vyriausybė 99-eriems metams Lietuvos Bajorų Karališkajai Sąjungai pagal panaudos sutartį suteikė Trakų Vokės dvarą. Bajorų sąjungos vizija – čia įkurti dvarų kultūros centrą, kuriame būtų reprezentuojama bajorų kultūra, rūmai būtų atgaivinti ir pritaikyti visuomenės poreikiams – čia vyktų konferencijos, seminarai, šventės ir t.t. Šiandien, po 3 metų Bajorų sąjungos šeimininkavimo rūmuose, visi šie planai jau tapo realybe. „Kai gavom pastatą, visa šildymo sistema buvo susproginėjusi. Rūmai buvo paruošti nustekenimui – keletą metų stovėję visiškai tušti. Mes investavome per 100 tūkst. Lt. Nedaug, bet sutvarkytas stogas, visos pagrindinės rūmų salės. Organizuodami filmavimus, įvairius renginius, už gautus pinigus po truputį sudėjome grindis, įrengėme signalizaciją“, – pasakoja Lietuvos Bajorų Karališkosios Sąjungos Vilniaus krašto vadas, VŠĮ „Dvarų kultūros centro“ tarybos pirmininkas Jonas Ragauskas.

Tačiau staiga Kultūros ministerija ima domėtis, ar Bajorų sąjunga pajėgi padaryti kapitalinį remontą rūmuose. Bajorai sunerimę, ar dabar, kada išaiškėjo, jog rūmai gali būti naudingi, jie nebus iš Sąjungos atimti. „Taip, padaryti kapitalinį remontą kol kas mes nepajėgūs, bet ar verta atimti rūmus iš organizacijos, kuri siekia ne komercinių tikslų, o reprezentuoti Lietuvos bajorų paveldą. Jei šis pastatas iš mūsų būtų atimtas vien dėl to, kad iš ES struktūrinių fondų ateina dideli pinigai ir iš rūmų kai kas galės daug uždirbti, tai taip pat atskleis valstybės požiūrį į kultūros paveldo išsaugojimą“, – mąsto J. Ragauskas.

****