Dvaras (kiemas) - materializuota žemės valdymo ir disponavimo ja santykių išraiška, kuri yra atsiradusi dar iki Lietuvos valstybės sukūrimo ir suklestėjimo, pasižymėjusi aiškiais polifunkciniais bruožais. Istorinis dvaras buvo pagrindinė ir stabiliausia mums žinoma Lietuvos kaimui būdinga teritorinė-erdvinė struktūra. Pagal nuosavybės formą dvarai buvo valstybiniai (karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Valstybės, okupacinės valdžios institucijų). bažnyčios, bajorų (ponų), o pastaraisiais amžiais jau įvairios kilmės savininkų nuosavybė. Ilgainiui keitėsi Lietuvos dvaro dydis, bendra planinė erdvinė sąranga, žemėnaudos ir žemėvaldos struktūra. Įvairiais raidos tarpsniais dvarą sudarė dvaro sodyba(os), dvaro žemė, palivarkai, kaimai, miesteliai, net miestai ar jų dalys, upės, ežerai ir miškai, pievos, pramonės kompleksai, pakelės namai, kelių ir keliukų tinklas, hidrotechniniai įrenginiai ir kiti jo struktūros funkciniai dėmenys. Dvarų valdomos žemės (teritorijų), žemėnaudos plotai, jų konfigūracija, palivarkų, kaimo gyvenviečių, o kai kada ir miestelių skaičius bei kiti pagrindiniai struktūros parametrai dažniausiai buvo skirtingi. Skyrėsi ne tik jų infrastruktūra ir kultūrinė aplinka, ekonominis pajėgumas, bet ir socialinė struktūra.

Keletą amžių Lietuvoje paskirų dvarų ir jų grupių darni visuma sudarė savitą Lietuvos valstybės struktūrą, vadinamą istorine dvarų sistema. Dvaras, kaip ilgaamžė Lietuvos pagrindinė ūkinė valstybės valdymo institucija ir instrumentas yra įteisintas visuose trijuose LDK Statutuose (1529, 1566, 1588), t.y. kodifikuotu teisiniu pavidalu. Be to, dvaro vieta LK (Lietuvos Kunigaikštystė) ir LDK (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) ilgus amžius buvo nustatyta paprotine teise, kuri buvusi moraliai net patikimesne ir tvirtesne nei rašytinė.

Dvarų sistema tiesiogiai sietina su Lietuvos valstybingumo ir žemės ūkio raida ir tradicijomis, atitinkančiomis bendrą Europos kontekstą. Ji ilgus amžius užtikrino Europos, o iš dalies ir pasaulinės elitinės (aukštosios) ir buitinės kultūros sklaidą didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje. Dvaruose tiesiogiai atsispindėjo europinės įvairių amatų, mokslo ir naujausių technologijų, pramonės ir žemės ūkio raidos tendencijos. Svarbiausias mums žinomas veiksnys, įtakojęs Lietuvos dvarų sistemos raidą pagal Europos kriterijus, buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 1557 metų Valakų reforma. Ją įgyvendinant buvo iš esmės pakoreguota senoji dvarų sistema - daug kur padidintos ir perplanuotos bei sujungtos dvarų žemėnaudos ir žemėvaldos su visa jų struktūra, perplanuotos dvarų sodybos, suplanuota ir įsteigta daugybė palivarkų ir kaimo gyvenviečių, suplanuota ir įsteigta daug naujų lažinio palivarkinio tipo dvarų. Įgyvendinant reformą buvo keičiama ir socialinė sankloda. Lietuvoje, išskyrus Žemaitiją, įsivyravo baudžiaviniai socialiniai santykiai.

Istorinio Lietuvos dvarų tinklo raida nulėmė Valstybės kultūrinio kraštovaizdžio tradiciją ir apgyvendinimo struktūrą - Lietuvos kaimo gyvenviečių ir miestelių, miestų tinklą. Šių dviejų skirtingų kultūrinės, ūkinės veiklos ir politinės prigimties struktūrų formavimas betarpiškai siejosi ir vėlesniuose jų raidos etapuose. Be to, dvarų sistema dvarų tinklo dėka ilgus amžius užtikrino materialiosios ir dvasinės kultūros tolygią sklaidą didžiojoje Lietuvos teritorijos dalyje. Dvarų sistemos ir jų sklaidos ypatumai sąlygojo regionų kultūrinio kraštovaizdžio, tradicijos bei gyvensenos skirtingų bruožų formavimąsi, skatino socialinės sanklodos ypatumus ir palaikė paprotinės teisės elementus.

Nors išlikęs dvarų paveldas iki šiol įtakoja Lietuvos kraštotvarkos procesus, tačiau iki šiol nėra realios viso dvarų paveldo statistikos. Didelė dalis kaimo gyvenviečių - dvarų paveldo dėmenų - administraciniu, statistiniu, apskaitos, saugojimo ir naudojimo požiūriu yra atsietos nuo dvarų paveldo (sąvokos) ir jo sampratos. Yra žinoma (nustatyta) apytikriai 10000 dvarų ir palivarkų sodybų ir dvarviečių, tačiau šio skaičiaus nerasime oficialioje dvarų paveldo statistikoje. Išlikusių ar dalinai išlikusių buvusių dvarų kaimo gyvenviečių bei senųjų agrosistemų fizinių teritorinių struktūrų elementų (fragmentų) ne tik paveldosauginė apskaita, bet ir apskritai oficiali statistika nevedama. Tokia pati situacija ir su kitais dvarų paveldo dėmenimis. Pagal gyventojų surašymo duomenis 1923 m. Lietuvoje (be Klaipėdos ir Vilniaus kraštų) buvo 3508 dvarai ir palivarkai. 1964 metų sovietmečio oficialiuose mokslo leidiniuose dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo nurodyta daugiau kaip 4000 buvusių dvarų sodybų (apie 500 stambių, 1500 vidutinio dydžio ir 2000 mažesnių). Sovietmečiu sudarytuose Istorijos ir kultūros paminklų sąrašuose buvo tik 125 dvarų sodybos, jų fragmentai ir elementai (pavieniai statiniai). 1995 metų pradžioje Lietuvos Respublikos kultūros paveldo valstybinėje apskaitoje buvo 823 dvarų ir palivarkų sodybos. Tačiau pastarąjį dešimtmetį jų skaičius buvo labai sumažintas - iš valstybinės kultūros paveldo apskaitos buvo išbraukta daugiau kaip 230 dvarų sodybų ir ši tendencija išlieka. Dvarų sodybviečių, palivarkų vietų, buvusių dvarų kaimo gyvenviečių, miestų, miestelių ir kitų dėmenų bei elementų statistika nevedama. Neapskaitytos ir daugumos dvarų sodybų, palivarkų ir jų fragmentų liekanos. Nevedamas šių dvarų paveldo dėmenų, jų dalių ir fragmentų monitoringas (pokyčių stebėsena). Šiuo metu Lietuvoje betarpiškai dvarų paveldo aplinkoje yra apie 1000 objektų su parkams būdingais požymiais. Dvarų parkų paveldui priskirtinų želdynų objektų (dvarų parkų ar jų fragmentų) yra priskaičiuojama apie 800.

Sovietmečiu dvarai buvo konfiskuoti, nacionalizuoti, o kaimo gyvenviečių planinė–erdvinė struktūra, žemėvaldos ir žemėnaudos struktūra bei suformuota apgyvendinimo (sklaidos) sistema buvo ignoruota ir palaipsniui planingai naikinama. Dvarų rūmai ir kiti pastatai irgi buvo naikinami, žalojami naudojant ne pagal paskirtį arba nyko neprižiūrimi. Tačiau tuo istoriniu laikotarpiu tiesiogiai ir netiesiogiai dvarų paveldas įtakojo sovietmečio gyvenseną. Daug nugyventų dvarų sodybų, palivarkų, valakinio laikotarpio kaimo gyvenviečių bei miestelių išliko. Daug kur dvarų sodybose buvo įkurtos tarybinių ūkių ir kolūkių kontoros, ūkiniai, mokymo, kultūros centrai bei ambulatorijos, kumetynuose bei kituose dvarų pastatuose apgyvendinti kolūkiečiai bei tarybinių ūkių darbininkai. Kolūkinių brigadų gamybinių centrų su gyvenvietėmis greta jų steigimo principas buvo pasiskolintas iš palivarkinio tipo dvaro.

Lietuvos dvarų paveldas yra esminė, itin reikšminga didžiausios apimties ir sudėties Lietuvos kaimui būdingo kultūros paveldo dalis. Dvaro sodyba - esminis mus pasiekęs dvaro paveldo fizinis, teritorinis funkcinis struktūros dėmuo - dvaro šeimininko (bajoro, dvarininko, pono ar jo vietininko) gyvenvietė, atlikusi ir kitas dvaro centro funkcijas. Dvarų paveldo objektai, kompleksai ir vietovės turi būti išaiškinamos ir nustatomos remiantis archyviniais nuosavybės ir inventoriniais dokumentais bei moksliniais tyrimais. Dvarų paveldo apsauga, t.y. tausojamasis jo naudojimas ir saugojamasis tvarkymas, yra kraštotvarkos proceso dalis, kurią kol kas itin sunkiai sekasi integruoti į Valstybės strateginio planavimo sistemą. Šis dvarų paveldosaugos ir integravimo į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą procesas apima teritorinės žemėnaudos, žemėvaldos struktūrų ir jų erdvių tvarkymo, urbanistinių bei planinių erdvinių architektūrinių sprendinių, taip pat nematerialiųjų vertybių išsaugojimo bei kitų priemonių visumą, skirtą žmonių veiklai organizuoti, socialinei, ekonominei, ekologinei politikai bei istoriniam kultūriniam kraštovaizdžiui palaikyti ir puoselėti.

Lietuvos Respublikos Valstybinė paminklosaugos komisija dar 2002 metais parengė „Lietuvos Respublikos dvarų paveldo išsaugojimo ir jo integravimo į visuomenės gyvenimą koncepciją“. Koncepcijoje Komisija pateikė valstybinę dvarų paveldo sampratą, dvarų paveldo integravimo į Lietuvos Respublikos teisinę bei valstybinę strateginio planavimo sistemą principus, suformavo pagrindinius dvarų paveldo kompleksų teritorinės apsaugos, apskaitos principus ir t.t. Vadovaujantis šia koncepcija buvo parengta valstybinė „Dvarų paveldo išsaugojimo programa“, kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino 2003 metais (Vyr. nut. Nr. 481). Tačiau ši programa iki šiol iš esmės nepradėta vykdyti.

Empiriškai nustatyta, kad bendra viso Lietuvos dvarų kultūros paveldo būklė yra bloga. Didžiosios daugumos apskaitoje esančių esminių dvarų paveldo dėmenų, fragmentų ir elementų - būklė taip pat bloga. Dėl nesuformuotos bendros visą dvarų kultūros paveldą aprėpiančios apskaitos ir monitoringo (stebėsenos) sistemos neįmanoma parengti visapusišką ir tikslią viso dvarų paveldo fizinės būklės analizę. Pati blogiausia būklė yra tų kultūros paveldo objektų, kuriuose nėra šeimininko. Tokiu paveldu pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus privalėtų rūpintis savivaldybės, tačiau jie nevykdomi. Kita dalis blogos būklės dvaro sodybų (jų fragmentų) yra privačios, tačiau šeimininkai nepajėgūs jų prižiūrėti ir/ar tvarkyti. Bloga buvusių dvarų kaimo gyvenviečių fizinė būklė, tačiau vykdant apskaitą, apaugą ir naudojantis, jie netraktuojami kaip dvarų paveldo sudėtinė dalis (dėmenys ar objektai). Lietuvoje jie dažniausiai nesiejami su dvaru ir jo kultūra ir traktuojami tik kaip išskirtinai etnografinės vertės ir reikšmės kaimai.

Yra priimti teisės aktai dėl blogai prižiūrimo nekilnojamojo kultūros paveldo (turto objekto) priverstinio išpirkimo, tačiau jie nevykdomi. Nesuformuoti šio turto išpirkimo finansavimo šaltiniai. Dėl minėtų priežasčių tokie dvarų paveldo objektai, pirmiausia dvarų sodybos ir jų fragmentai sparčiai nyksta. Saugomose teritorijose esančių dvarų ir palivarkų sodybų, buvusių dvarų kaimo gyvenviečių ir jų landšaftinės aplinkos fizinė būklė daug kur yra taip pat bloga. Pati geriausia ir sąlyginai patenkinama muziejams (nacionaliniams ir savivaldybių) priklausančių dvarų sodybų ar jų pastatų fizinė būklė. Nesuformuota atitinkama dvarų paveldo apsaugos ir integravimo teisinė bazė ir ja pagrįsta tyrimų, apskaitos, apsaugos sistema. Vienas esminių veiksnių lemiančių dvarų paveldo apsaugą yra reikiamos dvarų paveldo apsaugos teisinės bazės problema. Iki šiol stokota kertinių konceptualių ir postulatinių normų aprėpiančių ir apibrėžiančių visą nekilnojamąjį, kilnojamąjį, dvasinį dvarų kultūros paveldą bei socialinius jo aspektus. Vis dar nėra ir reikiamų teisės aktų įteisinančių dvaro nekilnojamąjį kultūros paveldą kaip funkciškai, kompoziciškai ar istoriškai vieningą ir vientisą dvarų paveldo darinį - fizinę, teritorinę funkcinę struktūrą. Dvaro ir dvarų paveldas vis dar nėra apibrėžtas ir įteisintas kaip apsaugos ir integravimo į visuomenės gyvenimą objektas. Dvaro sodyba ir dvaro valda (struktūra) neįteisinta kaip vientisas istoriniu, kompoziciniu ir funkciniu požiūriu kultūros paveldo objektas, ūkio bei kultūros struktūra, kraštotvarkos ir šalies subalansuotos raidos elementas. Apsaugos požiūriu dvaro paveldas iki šiol buvo suvoktas tik kaip dvaro sodyba (palivarkas). Tačiau net ir šios dvaro paveldo dalies vientisumo apsauga nėra pakankamai įteisinta ir užtikrinta mūsų Valsybės teisės aktuose : LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo, Statybos, Žemės reformos, Nekilnojamojo turto registro, Nekilnojamojo turto kadastro ir kituose įstatymuose. Iki šiol buvo nenustatyti ir įstatymais neįteisinti dvarų paveldo ir jį lydintys apibrėžimai. Saugomų teritorijų įstatymo pagrindu egzistuojanti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų sistema neužtikrina kompleksinės jose esančio dvarų paveldo dėmenų apsaugos. Kaip minėta, Koncepcijoje yra suformuoti pagrindiniai dvarų paveldo kompleksų teritorinės apsaugos ir apskaitos principai, numatant steigti saugomas teritorijas dvarų paveldo kompleksų pagrindu ir formuoti išskirtinės reikšmės ir vertės kultūros paveldo specializuotų saugomų teritorijų sistemą. Iki šiol neparengta valstybinė darnaus žemės tvarkymo ir administravimo strategija, todėl žemės reforma vykdoma nenuosekliai ir nesilaikant pagrindinių kraštotvarkos reikalavimų. Įstatymais neapsaugotas ir neįteisintas realus dvaro sodybos plotas ir jo vientisumas. Neužtikrintas dvarų paveldui keliamų kultūros paveldo apsaugos reikalavimų įgyvendinimas, rengiant bei derinant teritorinio planavimo dokumentus. Grąžinamas ir privatizuojamas dvarų sodybas atsiejus nuo jų žemėnaudų ir žemėvaldų, buvo priimti ne tik kultūros paveldą, kraštovaizdžio elementus žalojantys, bet ir ūkininkavimui nepalankūs arba neracionalūs sprendimai.

Dėl aukščiau išvardintų priežasčių bei kitų Lietuvos nūdienos ypatumų nesilaikoma pavienių ir nesusistemintų galiojančių teisės aktų reikalavimų. Nesuformuoti šiuolaikinius paveldo apaugos reikalavimus bei integravimo poreikius ir galimybes atitinkantys finansavimo šaltiniai; neįvertintos reprezentacinio, ūkinio-ekonominio, kultūrinio, švietimo, socialinio, aplinkosauginio-kraštovaizdinio ir kt. dvarų paveldo panaudojimo ir pritaikymo galimybės, nereglamentuotas dvarų paveldo integravimas į teritorijų ir kitus strateginius Valstybės planus bei tarptautines programas.

Šiuo metu yra dvarų sodybų ar jų pastatų pritaikytų ar pritaikomų naujai paskirčiai, ypač muziejinei ir bendrai kultūros sklaidai, kai kur atstatoma pirminė jų paskirtis. Yra buvusių dvarų, kuriuose jau ūkininkaujama, auginami žirgai, atgaivinami malūnai, lentpjūvės, pieninės, oranžerijos, puoselėjami želdynai. Tačiau bendra dvarų paveldo fizinė būklė yra bloga. Ypač sparčiai nyksta unikalus medinis Lietuvos dvarų paveldas, beveik nesprendžiamos istorinių želdynų gyvojo segmento tvarkybos ir apsaugos problemos.

Didėjantį dvarų paveldo nykimą dabar lemia penki pagrindiniai praktiniai veiksniai: dvaro struktūros būsimajame Valstybės ūkyje neapibrėžimas, dvarų palikimas be šeimininko, nesutvarkyti pastatų stogai, pastatų priežiūros stoka (šeimininko nebuvimas ar neūkiškas jų panaudojimas ir/ar laikymas), lėšų stoka ir netinkamas valstybinių institucijų darbas. Nesuformuota visuomenės ir valstybės institucijų kompetencijos sistema, todėl yra akivaizdi ir dvarų paveldo apskaitos, priežiūros bei kontrolės stoka.

Lietuvos dvarų paveldas – vietos bendruomenių turtas, kuris labai praturtina atskirus Lietuvos regionus ir rajonus, pabrėžia jų charakterį ir savitumą, todėl savivaldos institucijos turėtų iš esmės pakeisti požiūrį į jų teritorijose esančius kultūros paveldo objektus. Daugelyje Europos valstybių savivaldos bendruomenės kultūros paveldą, esantį jų teritorijose, laiko labai reikšmingu turtu, o teisę juo disponuoti suvokia, kaip garbės ir prestižo dalyką.

Lietuvos valsybei būtina nedelsiant pasirūpinti savo nacionalinio dvarų paveldo išsaugojimu bei kultūros sklaida. Tik tuomet bus įmanoma išsaugoti bent nedidelę dalį Lietuvos valstybės tapatybės bei kultūros (taip pat aukštosios) požymių ir pristatyti ją Europai bei pasauliui kaip gilias valstybingumo bei bendraeuropinės kultūros šaknis turinčią Valstybę.

A. Gražulis, tel. 2126420