Prof., dr. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė, Vytauto didžiojo universitetas
Gegužės 5-6 d., Biržų pilis

  Šiuo metu Lietuvoje esama apie 800 išlikusių dvarų sodybų bei jų fragmentų (žinoma egzistavus 3 342, Indrės Kačinskaitės duomenys).

Prisistatymas: Virš 20 m. dirbdama ASI, plačiai tyrinėjau Lietuvos dvarus. Sovietmečiu apie juos rengiau medžiagą Kultūros paminklų sąvadui, vėliau kartu su kolegomis parašiau Lietuvos architektūros istorijos III tomą (2000m.). Dvarams skyriau 10 mokslinių straipsnių įvairiuose leidiniuose, virš 20 enciklopedijose. 2003 m. kartu su dr. Janiu Zilgalviu (Latvija) ir dr. Ants Hein (Estija), užbaigėme projektą “Baltijos šalių dvarai”, kurio metu parengėme profesionalų vadovą po Lietuvos, Latvijos ir Estijos dvarus (leidžiamas Rygoje). VDU magistrantams dėstau kursą „Architektūros paveldo apsauga“. 

Preambulė: Lietuvos kultūros paveldas: dvarai mūsų ar ne mūsų? Dvarų apsaugos krizės šaknys glūdi tarpukario Lietuvoje (pažeistas pagarbos dvarų kultūrai jausmas). Žemės reforma išstūmė dvarininkijos sluoksnį, perimta tik etninė kultūra, dvarų – ignoruota.

Nuostatos:

Ekonominės plėtros šalininkai paveldosaugos reikalavimus dažniausiai laiko „našta“, kurią uždeda valstybinės paveldo institucijos, mainais neužtikrindamos jokių lengvatų. Manoma, jog paveldosauginiai apribojimai mažina objekto patrauklumą rinkoje ir jo pritaikymo galimybes. Priekaištaujama paveldo saugotojams, kad jie kelia autentikos išlaikymo reikalavimus, nenurodydami, kokiais ištekliais tai pasiekti (beje, šis kultūrinės vertės ir pinigų supriešinimas liudija, kad tebesame „laukinio kapitalizmo“ gyventojai).

Kultūros paveldo šalininkai pripažįsta vieną esminę nuostatą – ką sunaikinai šiandien, tas jau niekada nebeegzistuos (kitaip tariant – kultūros paveldas yra neatkuriamas išteklius, jo neatauginsi kaip iškirsto miško ar nykstančios gyvūnų populiacijos).  

Dvaro nostalgija:

Kodėl šiandieną dvaras taip savotiškai traukia žmones? Ar apie dvarus dabar tiek daug kalbama vien todėl, kad atsitokėta, jog valstybė nepajėgi jų išsaugoti? Norima pažadinti visuomenės iniciatyvą? Vargu, ar patriotiniai paveldo išsaugojimo interesai pragmatinėje mūsų aplinkoje gali daug lemti.

Manyčiau, jog dvaras traukia šiuolaikinį žmogų todėl, kad jis gyvena labai „nedvariškai“ tiek buitine, tiek dvasine prasme. Todėl dvaro sodyba jam asocijuojasi su dvasiniu komfortu, natūros ir kultūros santarvės oaze, kurią simbolizuoja senoji dvarų kultūra. Kitas labai svarbus, dabar beveik  prarastas dalykas – natūraliai žmones sieję glaudūs giminystės ryšiai ir dvare egzistavę bendruomeniniai santykiai. Pastaruosiuose, kiek žinome iš įvairių užrašytų prisiminimų, būta ir kilnumo, ir grubumo, tačiau tas gyvenimas buvo tikras, o ne sintetinis produktas, kuriuo žmogus maitinasi šiandien. Dvaro ilgesys – tai ilgesys tikro, lėto, meditatyvaus gyvenimo. 

Kitas svarbus potraukio dvarams motyvas yra troškimas aprėpti ir sutvarkyti apibrėžtą teritoriją, kaip priešingybę už jos ribų plytinčiam chaosui (turime mintyje įvairiopą – politinį, moralinį, ekonominį chaosą). Šis polinkis yra itin ryškus etniniame lietuvio mentalitete. 2002 m. Žemaitkiemio dvare vykusioje konferencijoje Svetlana Ryžakova iš Rusijos MA Etnologijos ir antropologijos instituto pasakojo apie įdomų etnokultūrinių stereotipų tyrimą. Pasirodo, lietuviui absoliučiai sava erdvė yra namas, apribotas sienomis, stogu, langais, durimis. Neįsisavinta, neapvaldyta erdvė lietuviams (panašiai ir latviams) yra baugi, visiškai  kitaip negu rusams, kurie atviri neribotai erdvei, kosmosui, laisvei. Mes tuo tarpu geriau jaučiamės aiškiai struktūruotoje aplinkoje.

Teisinė situacija:

1992-1993 m., prasidėjus Lietuvoje nekilnojamojo turto privatizacijai, vyriausybė priėmė kelis nutarimus dėl dvarų sodybų: buvo parengtas neprivatizuojamų dvarų sąrašas, kadangi ir specialistai, ir valstybės atstovai laikėsi nuomonės, jog vertingiausi objektai turi likti atviri visuomenei ir būti saugomi valstybės iniciatyva ir lėšomis. Kitiems, privatizuojamiems dvarams nustatyta labai svarbi sąlyga – saugoti sodybų vientisumą. Deja, per 10 metų Lietuvos dvarų paveldą ištiko giliausia krizė.

2003 04 18 paskelbtas Vyriausybės nutarimas “Dėl dvarų paveldo išsaugojimo programos ir jos įgyvendinimo” menkai ką tepagelbėjo. Programoje numatytas dvarų išaiškinimas ir ištyrimas bei pristatymas visuomenei apsiribojo kompiuterine Lietuvos dvarų duomenų baze (2004 m.). Teisinių ir praktinių saugojimo bei tvarkymo problemų sprendimas nepasistūmėjo.

Valstybė sunkiai keičia nusistovėjusius stereotipus. Tuo tarpu ji galėtų imtis kad ir tokios programos – parengti neprižiūrimiems dvarams paveldosaugos sąlygas ir parduoti dvaro sodybą kartu su sąlygų paketu už simbolinę kainą. Viena iš atsako į lengvatą sąlygų galėtų būti savininko įsipareigojimas priimti lankytojus. 

ISTORIJA IR SAVITUMAI

Seniausi išlikę Lietuvoje dvarai – tai valdovų ir didikų pilys iš gotikos ir renesanso laikotarpių. Jų turime labai nedaug - Trakų salos ir pusiasalio pilys, Vilniaus pilių komplekso fragmentai. Tie objektai kruopščiai konservuojami, restauruojami, atstatinėjami; juose per laiką atsispindėjo įvairios paveldo tvarkymo metodikos.

Kiek daugiau išliko renesansinių įtvirtintų rezidencijų (Panemunė, Raudondvaris, Biržai, Siesikai), bet ir jos smarkiai pakeistos XIX a. Šie objektai, vadinami pilimis, neturi įprastinių dvarų sodybų bruožų – funkciškai zonuotos teritorijos, išplėtotų pastatų ansamblių, specialiai suplanuotų parkų (nebent tai vėlesni dariniai, kaip Raudondvaryje, Siesikuose).

Labai nedaug Lietuvoje turime ir baroko laikotarpio sodybų (Kelmė, Biliūnai). Kelmėje išlikę barokiniai rūmai bei vartų pastatas, tikriausiai to paties laikotarpio ir erdvus kvadratinis parteris; visi kiti objektai vėlesni. Tam, kad išaiškinti, kokia buvo pradinė sodybos struktūra, kas iš jos išlikę – reikalingi tyrimai.

Didžiausias kiekis Lietuvoje išlikusių dvarų sodybų yra XIX amžiaus. Tai klasicizmas (Verkiai, Pakruojis, Paežeriai, Raguvėle, Joniškėlis, Renavas);  romantizmas (Astravas, Baisogala, Belvederis, Pagrįžuvis, Šeduvos Raudondvaris, Šiaulėnai, Mitriūnai); istorizmas (Palanga, Kretinga, Švėkšna, Plungė, Žagarė, Plikšiai, Lentvaris, Užutrakis, Trakų Vokė, Lančiūnava, Apytalaukis, Beržėnai). Kai kurios dvarų rezidencijos buvo atnaujintos arba naujai iškilo XX a. pradžioje (Rokiškis, Šešuolėliai, Terespolis, Radviliškio Burbiškis).

Savitą reiškinį Lietuvoje sudaro mediniai XVIII-XIX a. dvarai (Biržuvėnai, Veliuona, Panemunėlis), deja, jų būklė labiausiai kritiška.

Atskirais istoriniais laikotarpiais sodybų planavimo principai skyrėsi, todėl svarbu apie juos nusimanyti, prieš imantis tvarkymo darbų. Dvarų savininkai, pradėdami atnaujinimo ir restauravimo darbus, į pagalbą turėtų kviestis ne tik architektą, bet ir menotyrininką,  landšafto specialistą.  

IKONOGRAFIJA

Apie pirminę dvaro pastatų išvaizdą, planavimą daug pasako fotografijos, piešiniai, projektai. Tvarkant sodybas, tik retais atvejais pasitaiko galimybė remtis ikonografine medžiaga, nes didžioji dalis dokumentikos apie Lietuvos dvarus prarasta XX a. pirmojoje pusėje (ypač tarpukariu). Carizmo laikotarpiu valstybinės įstaigos nekontroliavo statybų dvaruose (išskyrus pramonės objektus). Tišeckio projektai VUB rankraštyne – unikalus radinys. Tik ką išleistas prof. Vyt. Levandausko parengtas Napoleono Ordos piešinių albumas.

Projektiniai brėžiniai padeda išsiaiškinti laikmečiui būdingus bruožus ir autoriaus sumanymą. Pritaikant naujai paskirčiai, labai svarbu jų nepažeisti. 

SODYBOS VISUMA

Kadangi istorinė dvaro sodyba – daugiafunkcinis pasaulis, jos, kaip vientisos visumos, saugojimas bei panaudojimas praktiškai būna komplikuotas. Skirtingos dvaro ansamblio dalys:

·          Rezidencija, supama parko;

·          Pagalbiniai trobesiai – oficinos, ledainė, lobynas, žirgynas;

·          Ūkiniai trobesiai;

·          Gamybiniai trobesiai (bravoras, malūnas, pieninė);

·          Kumetynai, dvaro darbininkų namai.Sodybos dažnai susiklostę keliais etapais (klasicizmas + istorizmas – pasitaiko daugiausiai). Sovietmečiu naujadarų atsirado prisitaikant gyvenamuosius pastatus, be to, pristatyta kolūkių fermų.

Kultūros paveldo specialistai laikosi vieningos nuomonės, jog labai svarbu saugoti sodybos vientisumą (turimas mintyje kompozicijos, sodybos struktūros, o ne žemėvaldos vientisumas). Kaip tvarkyti ansamblio visumą: Renavo ir Plinkšių dvarų reglamento rengimo patirtis.  Sodybos vientisumo saugojimui svarbu:

·          Šalinti sovietmečio naujadarus – gyvenamus namus, fermas;

·          Išimtiniais atvejais rekomenduojamas sunykusių pastatų atkūrimas (Žemaitijos nacionalinis parkas atkuria medinius rūmus Platelių dvare);

·          Išryškinti ašinės kompozicijos elementus, jei tokie būdingi;

·          Išryškinti romantizmo peizažinių parkų savitumą (parterio įkomponavimas, specifinis želdinių grupavimas, vandenų išryškinimas, salelės, apžvalgos kalneliai smulkioji parkų architektūra);

·          Rasti tinkamą naudojimą pagalbinės, ūkinės, gamybinės zonos pastatams ir teritorijoms, kad pirminė šių zonų paskirtis liktų atpažįstama;  

PASTATAI IR INTERJERAI

·          Autentiškas medžiagiškumas (plytos, tinkas, įvairiai apdorotų akmenų mūras) – jo pažeidimai sukelia stiprius disonansus, pvz., jei akmenų bei plytų mūro sienos nutinkuojamos, medinių trobesių stogai uždengiami skardos danga; Į autentišką medžiagą reikėtų žvelgti ne šios dienos praktiniu žvilgsniu, bet vėl kaip į neatkuriamą išteklių: prarasi – nebesugrįš.

·          Medžio atveju autentiškais laikomi ir atkūrimai iš tokios pat rūšies bei apdorojimo medžiagos (panašus ir dolomitinio tilto atnaujinimo atvejis Pakruojo dvare);

·          Kaip interjerą derinti prie eksterjero (jei poreikiai modernūs – viešbutis, konferencijų patalpa)? Taktiškas priderinimas (kaip Šešuolėliuose) gerai, tačiau imitacijų reikėtų vengti. Verčiau nauji elementai, kurių medžiagos, formos naujumas nemaskuojamas.  

Esama dvarų situacija ir galimybės ją keisti:  

1.       2006 m. KPD finansavimo programose skiria lėšų 15 dvarų sodybų pastatų fragmentiniam tvarkymui (pvz., Kelmės rūmų fasadų avarijos grėsmės pašalinimas, Užutrakio parterio tvarkymo darbai, Paežerių rūmų pamatų konservavimas, Kairėnų malūno avarinės būklės likvidavimas); Tai visiškai maža dalis, žinant esamą situaciją.

2.       Pagal vyriausybės 2003 m. patvirtintą dvarų išsaugojimo programą visų darbų vykdytoja yra KM ir KPD; nerealu, kad valstybinės institucijos viską atliks. Trūksta tarpinės vadybinės grandies, kuri susietų dvarų paveldo interesus ir tvarkymo darbų finansavimą; (Lenkijoje, Vokietijoje po 1990 m. buvo įkurtos tokios terminuoto veikimo agentūros, įgaliotos privatizuoti dvarus).

3.       Įstatymai neužtikrina, kad privatūs savininkai rūpintųsi paveldu: tuo tarpu per turto ir mokesčių įstatymus galima būtų reguliuoti, kad savininkui neapsimokėtų laikyti apleisto objekto (Sirutiškio ir kt. dvarai Kėdainių apylinkėse);

4.       Valstybė neturi projektų rėmimo politikos – laimi tas, kas aktyvesnis;

5.       Dvarų pardavimas už simbolinę kainą su parengtomis paveldosaugos sąlygomis Lietuvoje turėtų tapti norma;6.       Švietimu galima ugdyti mecenatystę – kad turtingos finansinės institucijos ar asmenys susidomėtų kultūros paveldu.

7.      Pasiūlymas kultūros paveldo politikai racionalizuoti: vietoje įstatymo numatytų sudėtingų parengti specialiųjų planų ir tvarkytos reglamentų dvarų sodybų tvarkymui įteisinti individualaus konsultavimo (priežiūros) galiojimą. Ekonomistų siūloma „racionalesnė paveldo politika“ – tai nereiškia „nuolaidesnė politika“.