Apie mūsų dvarų spindesį ir skurdą, Gimtasis Rokiškis, p. 6 (Rokiškio rajonas, Panevėžio apskritis)

Autorius: Akis Kazulėnas, data: 2007 11 07

Dvaras ilgus amžius egzistavo kaip ūkinis ir administracinis vienetas, kartu ir kaip didiko ar bajoro, jo šeimos gyvenamoji vieta. Dvaras kūrė ne tik ekonominio, bet ir politinio bei kultūrinio gyvenimo infrastruktūrą. Mūsų miestai ir miestiečiai, skirtingai nei Vakarų Europos šalyse, nepajėgė, tiksliau, neturėjo galimybių sudaryti atsvarą dvarui. Kokia padėtis šiandien? Kaip atrodo mūsų dvarai ir dvareliai? Ko daugiau: spindesio ar skurdo? Teko aplankyti beveik dvi dešimtis dvarviečių - vaizdas dviprasmiškas, keliantis įvairiausių minčių.

Obeliuose, prie ežero, galima berasti porą ūkinių pastatų, paskendusių žolėse. Buvę savininkai Petkevičiai ir Pšezdzieckiai vargiai be-atpažintų savo valdas. Riomerių Antanašės dvaro sodyba stovi visu gražumu, tik sudarkyta ir aplipdyta sovietinius laikus menančiais silikatinių plytų priestatais. Įsigijus pastatą savininkui, rūmai vėl atgijo, remontuojami, tvarkomi ir prižiūrima aplinka.

Kraštų dvarelis vis dar tebestovi ant aukštos kalvos, apsuptas medžių ir gandralizdžio. Sunkiai besilaiko, matyt, savininkams Tupalskiams per sunki našta jį prikelti naujam gyvenimui, prikelti tai, kas labai brangaus ir gražaus brutaliai atimta pokario metais. Unikalus atvejis yra Gačionių medinis dvarelis. Kas buvote ir matėte jį prieš penkerius metus - neatpažinsite. Grąžinus jį savininkui Antanui Rosenui, gyvenančiam Lenkijoje, prasidėjo atstatymas. Šiandien visa teritorija ir pats dvarelis beveik sutvarkytas. Teko laimė įsiprašyti į vidų, pasivaišinti kava ir taure vyno. Pasijutome besą XIX amžiaus pabaigos aplinkoje su originaliais baldais, židiniu, paveikslais ir senomis fotografijomis. Jūžintų apylinkėse, nuostabiame gamtos kampelyje prie Rašų ežero, stovi (tiksliau, stovėjo) Tarnavo dvaras, priklausęs garsiesiems Vaizenhofams. Įsigijęs tai, kas liko iš dvaro, dabartinis savininkas turės įdėti krūvą pinigų ir milžiniškos energijos, kad vėl visu gražumu iškiltų dvaro sodyba, o puikusis, senasis parkas su takais vėl sulauktų lankytojų. Gaila žiūrėti į senąjį Bagdoniškio rūmą ir į netoli Mykolo Riomerio pastatydintą medinį namą su mansarda bei mūrinį svirną. Atgavusioms nuosavybę profesoriaus dukroms trūksta ne tik lėšų, bet ir noro, supratimo, nostalgijos prikelti savo protėvių lizdą. Ar rokiškėnai turi galimybių savo krašte išvysti ką nors panašaus į antikinio pasaulio statinius? Taip. Ir visai netoli. Reikia atvykti į Onuškį ir jūs pamatysite nuostabius dvaro rūmų griuvėsius, kurie pribloškia kolonų dydžiu ir tūriu. Vaizdas nuo vieškelio vertas dėmesio, reklamos, lankstinukų, fotografijų. Tik būtina sutvarkyti aplinką ir angliško išplanavimo parką.

Už kelių kilometrų, prie pat Latvijos sienos, stovi beveik puikiai išsilaikęs Ilzenbergo dvaras su senu parku. Romantiškai nuteikia šalia tyvuliuojantis Ilgio ežeras ir eidamas pakrante, atrodo, nenustebtum išvydęs paskutinę savininkę Dimšienę su palyda. Panemunis su savo dvaro rūmais ir senoviniais gynybiniais įtvirtinimais šimtmečiais buvo forpostas Siaurės Rytų Lietuvoje, gynęs ir saugojęs mūsų sienas nuo įvairiausių priešų. O šiandien jau pačią dvaro sodybą reikia saugoti, nes ji prie sunykimo ribos. Dabartiniai savininkai Lauciškiai nuleido rankas, nerasdami jokių galimybių juos parduoti, išnuomoti ar restauruoti.

Vienas iš gražesnių pavyzdžių - Petriošiškio dvarelio atstatymas ir jo išgelbėjimas nuo sunykimo. Puiku, kai turtingi naujieji ar jaunieji lietuviai turi supratimo ir nuovokos istorinio ir kultūrinio paveldo srityje. Užuot švaistę sukauptus turtus ir pinigus užsieniuose ar snobiškuose reikaluose, sugeba juos investuoti į savo krašto gamtovaizdžio gražinimą ir patys juose apsigyvena.

Salų dvaro rūmų statytojai Marikoniai turėtų būti ramūs dėl savo statinio ir aplinkos. Jie, išsaugoti iki šių dienų, turėtų sulaukti ir geresnių laikų, kai dvaras vėl atgims, kai jame netrūks nei turistų, nei koncertų, nei konferencijų. Turintis valstybinį statusą dvaro ansamblis "pasmerktas" gauti nemažų investicijų iš įvairiausių fondų.

Liko prisiminti Rokiškį ir jo puošmeną bei traukol centrą - dvaro rūmų ansamblį. Grafų Tyzenhauzų laikų dvaro lygio nepasieksime niekada, tačiau paskutiniai savininkai Pšezdzieckiai turėtų būti dėkingi už tai, kiek išsaugota, atstatyta ir išpuoselėta centrinė, pagrindinė dvaro ansamblio dalis. Šiandien mes galime pasidžiaugti, kad vis dažniau šiuose rūmuose girdime aukščiausio lygio muziką, matome įdomias ir turiningas parodas, į rengiamas mokslines konferencijas ir susitikimus atvyksta žymūs mokslininkai. Vis dažniau rūmai tampa reprezentacine įvairiausio lygio politikų susitikimo vieta.

Nepaminėti liko Čedasai, Pandėlys, Rokiškėliai, Aleksandravėlė, Aukštadvaris, Kavoliškis. Iš vienų liko tik "pelėsiai ir kerpės", iš kitų - pamatiniai akmenys, iš trečių neliko nei dūmo, nei kvapo. Ir vis per tai, kad mes dažniausiai atsidurdavome kryžkelėje tarp didžiųjų, kurie ėjo, važiavo, skrido skersai ir išilgai, nepalikdami akmens ant akmens.

Tačiau mes nenurimdavome, stodavome ir vėl dėdavome plytą prie plytos, keldavome akmenį ant akmens...